Naujienos

Biržiečiai ruošis filmavimams

2017-11-29

Įžengęs į kalendorinę žiemą, Biržų jaunimas tęsia pradėtus darbus ir ruošiasi būsimo filmo apie didikų Radvilų giminę, jos įtaką ir palikimą gimtajame mieste filmavimams.

Š. m. gruodžio 1 d. projekto „Gyvenu laisvai!“ dalyviai lankysis Biržų pilyje, kur dalyvaus interaktyviame kūrybiniame užsiėmime su režisiere Marija Stonyte.

Komentarai
Komentarai: 0

Visaginiečiai susipažins su Kaukazo tautų pasakomis

2017-11-28

Š. m. lapkričio 29 d. (trečiadienį) kūrybinėje dirbtuvėje Visagino „Atgimimo“ gimnazijoje vyks projekto „Gyvenu laisvai!“ dalyvių susitikimas su mokslininke dr. Dovile Kulakauskiene. Jaunuoliai kartu su ja nagrinės Kaukazo tautų pasakas ir jų ypatybes.

Susitikimo pradžia – 13.15 val. Laukiame atvykstant!

Komentarai
Komentarai: 0

Pagirių jaunimas lankysis pabėgėlių priėmimo centre Rukloje

2017-11-26

Š. m. lapkričio 28 d. Vilniaus rajono Pagirių jaunimas, kartu su režisiere Karolina Žernyte statantis pojūčių spektaklį apie pabėgėlius, skirtingų tautų santykius, lankysis pabėgėlių priėmimo centre Rukloje, kur susipažins ir bendraus su iš kitų šalių į Lietuvą atvykusias vaikais.

Jaunuoliai ketina pamokyti vaikus karpyti snaiges, pristatyti jiems savo sukurtą pasaką ir kartu smagiai praleisti laiką.

Komentarai
Komentarai: 0

Pagirių jaunimas dalyvavo K. Žernytės pojūčių spektaklyje „Akmuo. Vanduo. Geluonis“

2017-11-26

Vilniaus rajono Pagirių jaunimas, statantis pojūčių spektaklį apie pabėgėlius, skirtingų tautų santykius ir požiūrį į kitus, šio meno paslapčių ir kūrybinių idėjų semiasi iš profesionalų. Režisierės Karolinos Žernytės kvietimu, projekto „Gyvenu ...

Vilniaus rajono Pagirių jaunimas, statantis pojūčių spektaklį apie pabėgėlius, skirtingų tautų santykius ir požiūrį į kitus, šio meno paslapčių ir kūrybinių idėjų semiasi iš profesionalų. Režisierės Karolinos Žernytės kvietimu, projekto „Gyvenu laisvai!“ dalyviai lankėsi jos režisuotame pojūčių spektaklyje „Akmuo. Vanduo. Geluonis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Kaip pasakoja Martynas Mikučionis, režisierė pakvietė dalį jaunuolių tapti aktyviais šio spektaklio dalyviais, t. y., būti scenoje ir užrištomis akimis panirti į savo pojūčius. Tuomet turbūt ji dar nenujautė, kad atsiras tiek daug norinčių tai išbandyti. Taigi, kad paaiškėtų spektaklio veikėjai, teko pravesti mažą žaidimą-burtus.

Netekę regėjimo spektaklio dalyviai buvo grąžinami prie to, kas sava, bet kartu labiausiai tolima – savo paties kūno. Sužadintos ir paaštrėjusios juslės ėmė sąveikauti, išlaisvino vaizduotę. „Spektaklyje buvo paliesti patys jautriausi, intymiausi žmogaus gyvenimo momentai – gimimas, mirtis, virsmai iš vienos būsenos į kitą, – pasakoja į spektaklį įsitraukusi Karolina Jadzevičiūtė. – Prisiminiau savo močiutę, kaimą. Buvo nemažai senųjų papročių motyvų, pavyzdžiui, laidojimo apeigų, kai gulėjom ant grindų ir jutom, kaip kažkas ant mūsų krenta.“

Spektaklį stebėjusio Martyno teigimu, pojūčiams sužadinti buvo naudojami įvairiausi daiktai, garsai, technikos. Pavyzdžiui, siūloma pauostyti vieno gėrimo, atsigerti – visiškai kito ir lyg atrodo, kad geri tai, ką uostei. Nematantiems spektaklio dalyviams susiorientuoti erdvėje padėjo vedantys aktoriai, su kuriais jie buvo susirišę virvutėmis.

„Ne pirmą kartą dalyvavau pojūčių spektaklyje, tačiau kiekvienas kartas, kai tu užmerki akis, vis kitoks,“ – sako Karolina. Anot merginos, pojūčių teatro sėkmė itin priklauso nuo jo dalyvių, kaip jie ateina nusiteikę, kiek yra linkę atsiverti, leistis į prisiminimus. „Jei dalyviai bus užsisklendę, neatsivers, tai ir jų pojūčiai bus paviršutiniški, – sako ji. – Dar labai svarbu, kad spektaklio dalyvis ir jam priskirtas vedantis aktorius užmegztų ryšį, kad nematantis juo pasitikėtų, jaustųsi saugiai.“

Kaip pasakoja Martynas, daug gilesni pojūčiai prabunda net tuomet, jei pats nedalyvauji spektaklyje, o tik viską stebi iš šalies. „Nors mačiau, kas vyko scenoje, tačiau suskambę garsai, pavyzdžiui, sutartinės, stiprus lietaus barbenimas į stogą, pažadino daug prisiminimų, ypač – susijusių su kaimu, rugiapjūte,“ – mintimis dalijasi  vaikinas.

Jo teigimu, pažadinti pojūčiai skatino atsigręžti į praeitį, prisiminti senuosius baltų papročius. „Po spektaklio kilo dar daugiau klausimų apie senovę, mūsų protėvius, senąją baltų kultūrą. Atrodo atsirakino spyna, kuri buvo užrakinusi smalsumą, norą domėtis savo protėviais, kaimo gyvenimu, – atvirauja Martynas. – Akys kartais yra aklos, todėl reikia ieškoti širdimi.“

Komentarai
Komentarai: 0

Klaipėdiečiai nagrinės, kaip konstruojamas medijų turinys

2017-11-26

Š. m. lapkričio 29 d. Klaipėdos jaunimas kartu su projekto „Gyvenu laisvai!“ vienu iniciatorių, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi ir portalo „ru.delfi.lt“ redaktoriumi Olegu Jerofejevu gerins savo žinias apie medijas. Šį kartą jaunuoliai sužinos, kaip konstruojamas medijų turinys ir kas lemia, kokios žinios ir kaip mus pasiekia.

Susitikimas prasideda 08.30 val. 

Komentarai
Komentarai: 0

Biržų jaunimas aiškinsis, kaip veikia ir kokią įtaką turi medijos

2017-11-26

Besibaigiant paskutiniam rudens mėnesiui (lapkričio 29 d.) Biržų jaunimas kartu su žurnaliste, buvusia ilgamate portalo „Delf.lt“ vyriausiaja redaktore Monika Garbačiauskaite-Budriene aiškinsis, kaip veikia medijos ir kokią įtaką jos turi auditorijai.

Užsiėmimo pradžia – 10 val.

Komentarai
Komentarai: 0

Rūdiškių jaunuoliai kūrė reportažus

2017-11-25

Trakų rajono kūrybinė dirbtuvė sulaukė naujų svečių – čia pirmą kartą viešėjo žurnalistė Indrė Makaraitytė iš „Info TV“ ir žurnalistė Liepa Želnienė iš portalo „15min.lt“. Jos dalijosi žurnalistinio darbo patirtimi, ...

Trakų rajono kūrybinė dirbtuvė sulaukė naujų svečių – čia pirmą kartą viešėjo žurnalistė Indrė Makaraitytė iš „Info TV“ ir žurnalistė Liepa Želnienė iš portalo „15min.lt“. Jos dalijosi žurnalistinio darbo patirtimi, paskatino jaunuolius trumpam tapti žurnalistais ir išbandyti save kuriant reportažus.

Jaunuoliai įsitikino, kaip svarbu kritiškai vertinti ne tik straipsnį ar reportažą, bet ir jo paskelbimo aplinkybes. „Nemažai politikų naudojasi žiniasklaida, kad skandalingais įvykiais atitrauktų dėmesį nuo kitų, daug svarbesnių klausimų. Tuomet daugelis kurį laiką domisi tik tais skandalais ir pamiršta tai, kas iš tikrųjų svarbu, ir taip kažkas galbūt net išvengia atsakomybės,“ – kalba Ieva Arlauskaitė.

Anot merginos, svarbu suvokti, kad žurnalistai nesprendžia problemų – jie tik jas įvardija, iškelia į paviršių, o tuomet reaguoja, jas sprendžia kiti atsakingi asmenys.

Pasiskirstę į tris grupes, jaunuoliai įsijautė į žurnalistų vaidmenį ir rengė TV reportažus, kuriuose bandė pristatyti pasirinktą problemą. „Pasiskirstėm, kas bus žurnalistas, kas – operatorius, o kas – pašnekovai. Buvo daug veiksmo, kūrybos, – pasakoja Ieva. – Sugalvojom papasakoti apie Rūdiškių kultūros centrą, kad jame trūksta veiklos jaunimui. Sudėliojom reportažą taip, kad pirmiausia kalbinam jaunimą ir išklausom jo nuomonę, vėliau kreipiamės į Trakų rajono merę, Rūdiškių seniūną ir kultūros centro direktorę. Manau, gerai padirbėjom.“

Kita komanda kūrė reportažą apie nelaimingą atsitikimą mokykloje, kai lipdamas laiptais mokinys paslydo ir susilaužė koją. „Reportaže kalbinom nukentėjusįjį, jo tėvus, mokyklos direktorę. Turėjom apgalvoti ir nuspręsti, kiek kuriam pašnekovui skirsim laiko, kur juos filmuosim, ir panašiai,“ – sako Akvilė Zalieckaitė.

Jaunuoliai tikina, kad ši kūrybinė užduotis jiems itin patiko, nes leido plačiau pažvelgti, kiek daug skirtingų žmonių gali būti susijusių su ta pačia problema, įvertinti, kaip informacijos pateikimas lemia kitų nuomonę.

Susitikimo metu jaunuoliai taip pat aiškinosi, kaip elgtis ir kokią informaciją skelbti internete, kad vėliau dėl to neturėtum nemalonumų. „Nuskambėjo įvairių patarimų, bet man labiausiai patiko šis: „nerašyk viešai nieko, ko negalėtum pasakyti mamai“, – kalba Ieva.

Komentarai
Komentarai: 0

Biržų jaunimas išsirinko kostiumus būsimam filmui

2017-11-25

Ankstyvą paskutinio lapkričio penktadienio rytą Biržų jaunimas išsiruošė į ekskursiją į Vilnių. Nors Biržus ir sostinę skiria daugiau kaip du šimtai kilometrų, tačiau kelionė su dainomis ir smagiais pokalbiais neprailgo. Atvykę jaunuoliai susitiko su ...

Ankstyvą paskutinio lapkričio penktadienio rytą Biržų jaunimas išsiruošė į ekskursiją į Vilnių. Nors Biržus ir sostinę skiria daugiau kaip du šimtai kilometrų, tačiau kelionė su dainomis ir smagiais pokalbiais neprailgo. Atvykę jaunuoliai susitiko su dramaturge Birute Kapustinskaite, operatoriumi Vytautu Katkumi ir visi kartu patraukė rinktis kostiumų būsimam filmui apie didikų Radvilų giminę, jų įtaką ir palikimą Biržams.  

„Nesitikėjau, kad kostiumų studijoje bus tiek daug ir tokių įvairiausių rūbų. Nors visi kostiumai susiskirstyti pagal laikmečius, į vyriškus ir moteriškus, tačiau, ko gero, ten galima ir pasiklysti, – sako Gabrielė Stumbrytė. Jai antrina ir Viktorija Krivičiūtė: „Labai sužavėjo ta vieta, kostiumų gausa užgniaužė kvapą. Galvojom, kad net iki vakaro kostiumų neišsirinksim, tačiau su draugų, dramaturgės pagalba kiekvienam pavyko atrasti norimą apdarą, o vėliau net nebesinorėjo nusirengti.“

Kadangi filme bus daug veikėjų iš skirtingų laikmečių, tai kiekvienas galėjo sau išsirinkti tai, kas labiausiai jam patiko ir tiko. „Išsirinkau XVI a. gana prabangią suknelę. Norėjau kažko iš senesnių laikų, nutolti nuo dabarties, taigi, būsiu to amžiaus dama,“ – atvirauja Viktorija.

„Man visi tie rūbai atrodė labai gražūs. Matavomės, žiūrinėjom ir kartu su dar viena mergina išsirinkom Antrojo pasaulinio karo laikų melsvas suknutes,  – pasakoja Gabrielė. – Mūsų filme bus pačių įvairiausių veikėjų ir aprangos stilių: kiekvienas savaip gražiai, įdomiai atrodysim.“

Vis daugiau galvojant apie filmą, renkantis kostiumus jaunuoliams kilo ir naujų idėjų. „Mūsų komandoje yra nemažai merginų, kurios myli žirgus, jodinėja, tai pamanėm, kad būtų labai gražu joti žirgais su puošniomis suknelėmis,“ – vieną iš sumanymų atskleidžia Viktorija.

Po kostiumų atrankos šiek tiek atsipūtę ir užkandę, jaunuoliai išskubėjo į kino mokyklą „Youngblood“. Čia režisierė Marija Stonytė ir aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė jau buvo prigalvojusius įvairiausių žaidimų. Iš jų jaunuoliams labiausiai įsiminė tas, kai reikėjo žengti gilyn į save, prisiminti jautriausias savo gyvenimo akimirkas.

„Negali įkūnyti, suvaidinti kito, kol nepažįsti savęs. Sustojome dviem eilėmis vienas priešais kitą, užsimerkėm ir mintimis persikėlėm į skirtingas situacijas. Turėjom įsivaizduoti save patį mažiausią, kokį tik prisimenam, ir priešais stovinčiam ištarti, ką tuomet sau pasakytumėm. Po to turėjom prisiminti savo mamą ir pasakyti, už ką jai norim padėkoti, atsiprašyti, vėliau – savo pirmąjį augintinį, žmogų, kurio netekom, o galiausiai ištarėm žodžius, kuriuos sau pasakytume šiandien, –  pasakoja Gabrielė. – Šis žaidimas leido susitelkti į save, savo jausmus. Tiek vaikystėje, tiek dabar norėčiau sau pasakyti „Aš galiu viską“, kad tie žodžiai padrąsintų, neleistų imti abejoti savim ir per anksti nuleisti rankų.“

Komentarai
Komentarai: 0