Naujienos

Jaunimas aktualiomis temomis prabilo meno kalba

2018-06-30

Tarptautinei jaunimo vasaros mokyklai persiritus į antrą pusę, jaunuoliai pasinėrė į kūrybą. Jie kartu su profesionaliais menininkais dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi, kino režisiere Kristina Buožyte, teatro režisiere Kamile Gudmonaite, choreografe ir ...

Tarptautinei jaunimo vasaros mokyklai persiritus į antrą pusę, jaunuoliai pasinėrė į kūrybą. Jie kartu su profesionaliais menininkais dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi, kino režisiere Kristina Buožyte, teatro režisiere Kamile Gudmonaite, choreografe ir pedagoge Giedre Jankauskiene, muzikantu ir aktyviu visuomenės veikėju Jurgiu Didžiuliu apibendrino pirmosiomis stovyklos dienomis įgytas žinias, perimtas patirtis, galvoje knibždančias mintis ir užgimusius jausmus.

„Šie užsiėmimai su menininkais ypatingi. Svarbu kalbėti apie meną ne tik kaip apie rezultatą, priemonę paveikti visuomenę, bet ir kaip apie būdą išreikšti save. Visi, su kuriais čia kalbėjau, pirmiausia džiaugiasi, kad gali išreikšti save, kalba ateitininkė Emilija Petrusevičiūtė. Dažnai būna, kad nedrąsu vaidinti, groti ar šokti, čia kurdami mes išeinam iš komforto zonos. Nuostabu, kad galime tai patirti.“

Jaunuoliai kartu su žinomais, pripažintais kūrėjais dirbo mažesnėmis grupelėmis. Ateitininkė Emilija itin džiaugiasi, kad galėjo susipažinti, pabendrauti ir rašyti pjesę kartu su dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi. „Suvokimas, kaip kuriamas teatras, yra tiesioginis priėjimas prie žmogaus. Mūsų pjesė paremta susidūrimais su patyčiomis, asmeninio gyvenimo pavyzdžiais, kai buvom pažeminti, žeminom kitus ar iš šalies stebėjom, kaip tai vyksta,“ – sako Emilija. 

Per dvi dienas jaunuoliai kartu su M. Ivaškevičiumi parašė pjesę „Naked“ (liet. „Nuoga“), remiantis stovyklos dalyvių asmeninėmis istorijomis, patirtimis. Pjesėje pasakojama, kaip naujoje mokykloje pradėjusi mokytis mergina Ema susiduria su negailestingu bendraamžių elgesiu, patyčiomis, nes ji yra įvaikinta, religinga, turi disleksiją (skaitymo sutrikimą). Ema susiduria su patyčiomis ne tik iš mokinių, bet ir iš mokytojos, kurią prieš tai bandė užstoti.

Su muzikantu Jurgiu Didžiuliu dirbusi grupė sukūrė dainą. Iš pradžių jaunuoliai pasidalijo mintimis, kas jiems svarbu, rūpi, kaip jie žvelgia į ateitį. Daugelis jaunuolių kalbėjo apie nerimą dėl ateities, savęs pažinimą ir savirealizaciją, todėl ir daina būtent apie tai. Vieni jaunuoliai rašė žodžius, kiti – grodami įvairiais instrumentais sukūrė melodiją. „Jurgis – labai motyvuojanti, įkvepianti asmenybė. Nors neturim gerų balsų, muzikavimo patirties, tačiau turėjom stiprią emociją, kuri gerai suskambo,“ – kalba Matas Bagamolovas iš Biržų. Rudenį jaunuoliai kartu Jurgiu planuoja šią dainą įrašyti profesionalioje studijoje.

Dar viena jaunuolių grupė kartu su teatro režisiere Kamile Gudmonaite paruošė pasirodymą, kurio pagrindinė tema-klausimas buvo „How long does it takes to recover?“ (liet. „Kiek reikia laiko atsigauti?“). Ruošdami pasirodymą jaunuoliai prisiminė ir kūrybiškai pažvelgė į istorijas, žmonių likimus, su kuriais susipažino pirmosiomis stovyklos dienomis. Pasirodymą vainikavo ir išsilaisvinimą įprasmino maudynės ežere. Kūrybinės komandos žinutę „perskaitė“ bei šokdami į vandenį prie jos prisijungė ir kiti stovyklos dalyviai.

Jaunuoliai, dirbę kartu su kino režisiere Kristina Buožyte, sukūrė filmuką „The Table“ (liet. „Stalas“), kurio pagrindinė žinutė: nesvarbu, kokia tavo tautybė, visada galime rasti kažką bendro. Filme vaizduojama, kaip prie vieno stalo atsiduria skirtingų tautybių atstovai ir kaip muzika juos suvienija, t. y.,  kreivokus nepasitenkinimo vieni kitais žvilgsnius keičia šypsenos.

Didelis iššūkis teko ir šokio grupei, kuri kartu su choreografe ir pedagoge Giedre Jankauskiene per kelias dienas pastatė šiuolaikinio šokio kompoziciją tolerancijos tema. Daugeliui jaunuolių buvo nauja ir netikėta pasakoti istoriją, išreikšti jausmus per judesio plastiką ir ne vienam „teko perlipti save“.

Komentarai
Komentarai: 0

Svečiai iš Amerikos dalyvavo JAV Nepriklausomybės dienos šventėje Vilniuje

2018-06-29

Projekto „Gyvenu laisvai!“ tarptautinės jaunimo vasaros mokyklos ekspertai, svečiai iš Amerikos Carl‘as Wilkens‘as ir Nicholas Coddington‘as š. m. birželio 29 d. (penktadienį) lankėsi Amerikos prekybos rūmų organizuotoje JAV Nepriklausomybės ...

Projekto „Gyvenu laisvai!“ tarptautinės jaunimo vasaros mokyklos ekspertai, svečiai iš Amerikos Carl‘as Wilkens‘as ir Nicholas Coddington‘as š. m. birželio 29 d. (penktadienį) lankėsi Amerikos prekybos rūmų organizuotoje JAV Nepriklausomybės dienos šventėje Vilniuje. Kartu su kitais garbingais svečiais jie iš anksto paminėjo liepos 4-ąją švenčiamą JAV Nepriklausomybės dieną.

„Viena geriausių Liepos 4-osios švenčių, kurioje kada dalyvavau,“ – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė N. Coddington‘as ir padėkojo į šventę atlydėjusiam tarptautinės jaunimo vasaros mokyklos vadovui Mariui Ulozui, jo žmonai ir visiems vilniečiams.

Oficialioje renginio dalyje abiejų valstybių vėliavas kėlė JAV bei Lietuvos kariuomenės atstovai. Sveikinimo kalbas tarė JAV ambasados Lietuvoje atstovai bei Amerikos prekybos rūmų pirmininkas Tadas Vizgirda. Susirinkę svečiai paminėjo ir šiemet švenčiamą Lietuvos šimtmetį.

Liepos 4-ąją minima JAV Nepriklausomybės diena yra šventė, kuria pažymimas 1776 m. liepos 4 d. Nepriklausomybės deklaracijos priėmimas. Ši deklaracija paskelbė 13-os kolonijų nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos.

Parengta pagal projekto „Gyvenu laisvai!“ ir portalo „15min.lt“ informaciją

Komentarai
Komentarai: 0

Radijo stotyje FM99 – apie tarptautinę jaunimo vasaros mokyklą

2018-06-29

Didžiausia Pietų Lietuvoje radijo stotis FM99 susidomėjo projekto „Gyvenu laisvai!“ tarptautine jaunimo vasaros mokykla ir parengė apie ją interviu su projekto „Gyvenu laisvai!“ vienu iš iniciatorių, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi ...

Didžiausia Pietų Lietuvoje radijo stotis FM99 susidomėjo projekto „Gyvenu laisvai!“ tarptautine jaunimo vasaros mokykla ir parengė apie ją interviu su projekto „Gyvenu laisvai!“ vienu iš iniciatorių, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi.

Kviečiame klausytis interviu įrašo:
https://soundcloud.com/gyvenu-laisvai/fm99-apie-tarptautine-jaunimo-vasaros-mokykla-interviu-su-d-radzeviciumi/s-8It1n

Komentarai
Komentarai: 0

Apie tarptautinę jaunimo stovyklą – tiesiogiai radijo stotyje FM99

2018-06-29

Šiandien 14.10 val. įsijunkite didžiausią Pietų Lietuvoje radijo stotį FM99 ir daugiau sužinokite apie šiuo metu Alytaus rajone vykstančią tarptautinę jaunimo vasaros stovyklą.

Kokias temas nagrinėja, su kokiais ekspertais dirba ir ką kuria stovyklos dalyviai ...

Šiandien 14.10 val. įsijunkite didžiausią Pietų Lietuvoje radijo stotį FM99 ir daugiau sužinokite apie šiuo metu Alytaus rajone vykstančią tarptautinę jaunimo vasaros stovyklą.

Kokias temas nagrinėja, su kokiais ekspertais dirba ir ką kuria stovyklos dalyviai iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Didžiosios Britanijos tiesioginiame interviu pasakos projekto „Gyvenu laisvai!“ vienas iniciatorių, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Radijo stoties FM99 galite klausyti internetu, savo telefone: http://www.fm99.lt/

Komentarai
Komentarai: 0

Kariai – ne žudantys daiktai, bet sąmoningi, saugumu besirūpinantys žmonės

2018-06-28

Prisiminę vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos laikotarpių ir apsilankę Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse ir Panerių memoriale, tarptautinės jaunimo vasaros mokyklos dalyviai išvyko į Didžiosios kunigaikštienės ...

Prisiminę vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos laikotarpių ir apsilankę Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse ir Panerių memoriale, tarptautinės jaunimo vasaros mokyklos dalyviai išvyko į Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalioną. Čia jų jau laukė Lietuvos kariuomenės ir NATO kariai iš Vokietijos bei Amerikos. Jaunuoliai apžiūrėjo, išbandė ir pasimatavo karinę amuniciją, pasitikrino rankų tvirtumą ir taiklumą, tačiau daugeliui labiausiai patiko neformalūs pokalbiai su kariais. Jaunuoliai domėjosi ne tik karine tarnyba, bet ir kasdieniu karių gyvenimu, klausė jų nuomonės įvairias klausimais.

„Buvo labai įdomu daugiau sužinoti apie NATO, įsipareigojimą vieni kitiems padėti. Pasauliui tikrai nereikia dar vieno tokio scenarijaus, koks buvo per Antrąjį Pasaulinį karą, todėl dabar, ypač po įvykių Ukrainoje, NATO stiprina pajėgas Rytų Europoje. Daugelis paskaito vieną ar kitą straipsnį, tačiau neturi aiškaus supratimo, kas ir kodėl vyksta, todėl apie tai pasigirsta įvairių nuomonių, – kalba Inesa Kiselytė iš Nemėžio (Vilniaus r.). – Tikiu, kad prireikus pagalbos, sulauktume NATO pastiprinimo, neliktume užmiršti, tačiau ir patys turime išlikti budrūs. Dabartinė karta stipri, atsidavusi, todėl, manau, lengvai nepasiduotų.“

O štai Saulė Mekionytė iš Pagirių (Vilniaus r.) sako: „Dabar jaučiu didesnę pagarbą šiems kariams. Ne tik mūsų, bet ir NATO kariams rūpi, kad būtume saugūs. Jaučiuosi saugiau, nes žinau, kad mūsų nepaliks kitos šalys: palaikom santykius su kitais, o tai reiškia, kad nesam vieni.“ Panašiai svarsto ir Jovita Juršėnaitė iš Visagino: „Kaip sakė vokiečių kariai, jie jaučia pareigą eiti į kariuomenę. Jei jie jaučia tokią pareigą, vadinasi, jų tikslas yra mus ginti, todėl, manau, galim jaustis saugūs.“

Jurij Jefimov iš Klaipėdos kartu su kariais daug kalbėjo apie šių dienų valstybių santykius, politinę situaciją. „ES ir NATO idėja labai gera, bet ES idėjos realizavimas nėra visai geras, nes man atrodo, kad senosios ES šalys stiprinamos labiau nei Lietuva, kuri vėliau prisijungė, – mintimis dalijasi Jurij. – Su Lietuvos kariais kalbėjau apie Rusiją, kodėl Lietuva ją laiko agresore. Pusė pasaulio sako, kad Rusija – agresorė, kita pusė – kad ne. Anksčiau buvau girdėjęs taip vadinant Rusiją, bet su niekuo, kas tiesiogiai su tuo susiduria, apie tai nekalbėjau. Manau, tarp neigiančių Rusijos agresiją yra svarbius ekonominius ryšius su ja turinčios, taip pat trečiojo pasaulio šalys.“  Vaikinas pabrėžia, kad ne rusų tauta, ne paprasti žmonės kalti dėl to, kas vyksta Sirijoje ar Ukrainoje, bet valstybės vykdoma politika.

Kai kuriuos jaunuolius taip įkvėpė pažintis, pokalbiai su Lietuvos kariuomenės, NATO kariais, kad šie net susimąstė jungtis į kariuomenės gretas. „Mano nuomonė apie kariuomenę pasikeitė į gerąją pusę. Supratau, kad kariuomenė – tai gyvenimo būdas. Anksčiau niekada nesiejau savo ateities su kariuomene, o dabar sudvejojau rinktis studijas ar kariuomenę, – prisipažįsta Matas Bagamolovas iš Biržų. –Džiaugiuosi, kad didžiosios šalys nepalieka ir mūsų, mažųjų.“

Pabendravus su kariais, apie savo ateitį susimąstė ir Marija Rudytė iš Pagirių (Vilniaus r.). „Apsilankymas pas mūsų šalies gynėjus dar labiau sužadino mano norą tapti savanore. Mane sužavėjo, kad reikia laikytis kasdienės rutinos, turėti ištvermės ir stiprybės. Galvojau, kad kariai „surūgę“ ir labai rimti, bet jie yra tokie nuostabūs žmonės, su jais pakalbėti buvo labai faina. Jie labai nuoširdžiai ir maloniai mus priėmė,“ – sako ji.

Kaip pastebi Inesa Kiselytė, tokie gyvi ir atviri pokalbiai išplečia požiūrį. „Pamatai, kad būti kariuomenėje nėra kančia, supranti, kad kariai – tai ne žudymui sukurti daiktai, bet paprasti žmonės, kurie gyvena, jaučia. Jie sąmoningi, jie pasirinko rūpintis saugumu, gerove.“

Komentarai
Komentarai: 0

Pripažinęs, kad klijuoji etiketes, gali pradėti keistis

2018-06-27

Carl‘o Wilkens‘o dokumentinio filmo „I’m Not Leaving“ („Aš pasilieku“) peržiūra ir jautrūs autoriaus pasakojimai apie 1994-ųjų genocidą Ruandoje, pasiaukojimą ir pagalbą nukentėjusiems, atleidimą ir tolesnį ...

Carl‘o Wilkens‘o dokumentinio filmo „I’m Not Leaving“ („Aš pasilieku“) peržiūra ir jautrūs autoriaus pasakojimai apie 1994-ųjų genocidą Ruandoje, pasiaukojimą ir pagalbą nukentėjusiems, atleidimą ir tolesnį gyvenimą šalyje, nepaliko abejingų, kiekvieną savaip „palietė“. Kiek vėliau, susiskirstę mažesnėmis grupelėmis, jaunuoliai diskutavo apie tarpusavio santykius, stereotipus, jų atsiradimą, ir pan.

Šioje tarptautinės jaunimo vasaros mokyklos dalyje jaunuoliai artimiau susipažino ir daugiau pabendravo su antruoju svečiu iš Amerikos – Nichol‘u E. Coddington‘u, JAV Nacionalinės tarybos sertifikuotas mokytoju, Temple universitete Filadelfijoje profesoriumi. N. E. Coddington‘as sudarė ir kartu su mokyklomis Kinijoje, Lenkijoje, Pietų Korėjoje, Kolumbijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose įgyvendino daugiašalę mainų programą skirtą žmogaus teisių tema. Jis taip pat yra tokių profesinių organizacijų kaip Amerikos švietimo tyrimų asociacija, Nacionalinė socialinių mokslų taryba, JAV karo akademijos absolventų asociacija ir kitų narys.

„99,9 proc. žmonių DNR sutampa, tik dėl 0,1 proc. skiriasi mūsų išvaizda, elgesys, kitos savybės. Šie skaičiai rodo, kokie mes esame panašūs, tačiau kartais tų panašumų nepastebime,“ – kalba Jovita Juršėnaitė iš Visagino.  

Žvelgdami į žmonių, pastatų ir kitas nuotraukas, jaunuoliai bandė nustatyti, ar tai, kas juose pavaizduota, susiję su Amerika, ar ne. Kaip pasakoja Jovita, čia ir atsikleidė, kiek daug turime išankstinių nuostatų, kaip dažnai sprendžiame pagal kitų išvaizdą. Pavyzdžiui, pamatę tamsesnio gymio, siauresnių akių žmogų, galvojame, kad jis korėjietis ar kinas, bet juk jis gali būti gimęs, gyventi Amerikoje ar kur kitur.

„Manau, nėra žmonių, visiškai išsilaisvinusių nuo stereotipų. Tik kai suvoksi, pripažinsi, kad klijuoji etiketes pagal tai, kaip tau atrodo, o ne kaip yra, gali pradėti keistis,“ – mano Aleksandra Šliachtenko iš Visagino. „Šioje stovykloje dar kartą supratau, kad visi esam lygūs, kad tik bendrumas, buvimas kartu leidžia pajausti, suprasti, pažinti vieni kitus,“ – priduria Matas Bagamolovas iš Biržų.

Svarbu ne tik mūsų mintys ar žodžiai, bet juos atitinkantys veiksmai. N. E. Coddington‘as papasakojo, kaip visuomenė gali paveikti valdžią, jos sprendimus. Pavyzdžiui, JAV prezidentui Donaldui Trumpui, vykstant protestams ir spaudžiant tarptautinei bendrijai, teko atšaukti įsakymą, pagal kurį tūkstančiai migrantų vaikų buvo atskirti nuo savo tėvų, kirtusių JAV sieną.

Komentarai
Komentarai: 0

Istorija, kurią skaudu, bet svarbu prisiminti

2018-06-27

Susipažinę su vienu tamsiausių Ruandos valstybės istorijos puslapių – 1994-ųjų genocidu ir suprasdami, kad ir Lietuvos istorijoje turime panašių patirčių, tarptautinės jaunimo vasaros mokyklos dalyviai kartu su istoriku, Lietuvos kariuomenės atstovu Karoliu Zikaru ...

Susipažinę su vienu tamsiausių Ruandos valstybės istorijos puslapių – 1994-ųjų genocidu ir suprasdami, kad ir Lietuvos istorijoje turime panašių patirčių, tarptautinės jaunimo vasaros mokyklos dalyviai kartu su istoriku, Lietuvos kariuomenės atstovu Karoliu Zikaru išvyko į ekskursiją, kurios metu lankėsi buvusiuose KGB rūmuose įsikūrusiame Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse ir Panerių memoriale.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, lydimi gido, jaunuoliai pamatė ir išgirdo, kaip nuo 1940 m. penkiasdešimt metų čia buvo planuojami ir vykdomi sovietų nusikaltimai. Jie apžiūrėjo KGB rūmuose veikusį vidaus kalėjimą, jo kameras, karcerius su vandeniu, kalinių pasivaikščiojimo kiemelius ir mirties nuosprendžių vykdymo patalpą, stebėjo ištrauką iš vaidybinio filmo, kaip buvo žudomi kaliniai. Šiame kalėjime buvo nužudyti 767 m. kaliniai, iš jų – 5 moterys. Tarp nužudytųjų antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai ir kt. Nužudytieji yra net 15 tautybių atstovai: lietuviai, rusai, lenkai, vokiečiai, baltarusiai, latviai, ukrainiečiai ir kt.

KGB vidaus kalėjime nužudytų asmenų kūnai buvo vežami į Tuskulėnų dvaro teritoriją. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, čia buvo rastos 45 duobės su 724 asmenų palaikais. Kaip pasakojo ekskursiją vedusi gidė, anuomet, kai miestas dar nebuvo tiek išsiplėtęs,  atrodė, kad buvusio dvaro teritorija yra atokiau nuo Centro, aplink buvo mažai gyventojų, todėl tikėtasi, kad žmonės neišsiaiškins, kas čia vyksta, nepasklis kalbos. Į aukšta tvora aptvertą teritoriją nužudytųjų kūnai buvo atvežami mašinomis su užrašais „Pienas“ ir „Duona“. Jaunuoliai čia taip pat sužinojo apie pagrindinius egzekucijų vykdytojus ir nuo jų nukentėjusius, galėjo pamatyti nužudytųjų asmenų artimųjų dovanotus daiktus. Tuskulėnų dvaro teritorijoje rastų 717 asmenų palaikai sudėti į karstelius 2014 m. čia baigtoje statyti koplyčioje-kolumbariume.

Vėliau jaunuoliai patraukė į Panerių memorialinį muziejų. Panerių miške nuo 1941–1944 m. hitleriniai okupantai ir jų vietiniai talkininkai sunaikino 100 tūkstančių žmonių. Slėpdami savo nusikaltimų pėdsakus, nuo 1943 m. gruodžio degino sušaudytųjų žmonių lavonus.

Rimti, susimąstę jaunuolių žvilgsniai rodė, kad jiems skaudu, liūdna dėl to, kas vyko praeityje. Jaunuoliai teigė, kad apie šiuos įvykius mokosi ir per istorijos pamokas, tačiau ši ekskursija leido geriau suprasti, kas iš tikrųjų tuomet vyko, leido pažvelgti į budelius ir jų aukas, paskatino susimąstyti, kodėl taip atsitiko, kur žmogiškumo ribos, ir pan.

Komentarai
Komentarai: 0

Genocidas Ruandoje: toli, bet tuo pačiu šalia

2018-06-27

Apšilę kojas ir kiek geriau vieni su kitais susipažinę, tarptautinės jaunimo vasaros mokyklos dalyviai mintimis persikėlė į Ruandą – nedidelę, įspūdingo kraštovaizdžio Centrinės Afrikos šalį. Tai tik turistams patrauklus viršelis, nusikėlę į ...

Apšilę kojas ir kiek geriau vieni su kitais susipažinę, tarptautinės jaunimo vasaros mokyklos dalyviai mintimis persikėlė į Ruandą – nedidelę, įspūdingo kraštovaizdžio Centrinės Afrikos šalį. Tai tik turistams patrauklus viršelis, nusikėlę į 1994 m. įvykius, susiduriame su visiškai kitokiu vaizdu, skaudžia jos istorija. Į šią kelionę mokyklos dalyviai leidosi su JAV ekspertu Carl‘u Wilkens‘u.

1990 m. pavasarį, būdamas humanitarinės pagalbos darbuotoju, jis kartu su šeima persikėlė į Ruandą. Po ketverių metų čia prasidėjo genocidas, kuris, kaip pastebėjo C. Wilkens‘as, atsiranda nuo galvojimo, kad „mano pasaulis būtų geresnis be tavęs“. Šį kartą konfliktas kilo tarp hutų ir tucių genčių: vos per šimtą dienų hutų ekstremistai nužudė 800 tūkst. žmonių, dažnai tiesiog naudojant mečetę.

Įvykių sukūryje atsidūrė ir C. Wilkens‘as. Jo teigimu, tuo metu Ruandoje gyveno keli tūkstančiai užsienių, įskaitant 257 amerikiečius. Jam buvo pasiūlyta saugiai išvykti iš šalies, tačiau C. Wilkens‘as pasirinko likti čia. Jis išlydėjo savo žmoną Teresą, vaikus, o pats, įveikdamas mūšius gatvėse, minosvaidžių apšaudymus ir patikros punktus, gabeno vandenį ir vaistus mieste įstrigusioms našlaičių grupėms. Apie genocido priežastis, pradžią, pagalbą nukentėjusiems, sudėtingus sprendimus ir pasiaukojimą dėl kitų pasakojama paties C. Wilkens‘o sukurtame dokumentiniame filme „I’m Not Leaving“ („Aš pasilieku“), kurį žiūrėjo ir aptarė tarptautinės jaunimo vasaros mokyklos dalyviai.

„Šis filmas mane labai stipriai emociškai paveikė, jis atskleidė ne tik faktus, bet ir tikrų žmonių istorijas. Nors Ruanda toli, bet juk ir mes turim tą panašią skaudžią istoriją, kuri keitė žmonių likimus, gyvenimus. Taigi, kilo įvairių asociacijų, minčių,“ – kalba Aleksandra Šliachtenko iš Visagino.

Tau patys artimiausi žmonės ar nukentėjusieji, kuriems taip reikia tavo pagalbos? Tačiau jei pasirinksi antrus, galbūt niekada nebepamatysi pirmųjų.... „Nežinau, kokį sprendimą aš priimčiau. Jį lemia ne tik paties, bet ir supančių žmonių požiūris, palaikymas. Carl‘ą palaikė, suprato jo žmona Teresa. Jei jis būtų išvykęs, manau, kad jis nebūtų galėjęs ramiai susitaikyti su ta mintim. Tai be galo drąsus, kitiems atsidavęs žmogus, kuriam kiti svarbiau nei „aš“,“ – mintimis dalijasi mergina.

C. Wilkens‘as  kartu su jaunimu taip pat kalbėjo, kaip tutsai ir husai gyveno, bendravo pasibaigus genocidui. Aleksandra prisimena pavyzdį, kaip moteris iš kalėjimo „ištraukė“ savo sūnaus žudiką ir net leido jam apsigyventi savo namuose, juo rūpinosi. „Tai pavyzdys, kaip atleidimas, protingi sprendimai gali sustabdyti konfliktus. Skausmas ir pyktis veda į dar didesnius konfliktus: kol neišsilaisvini iš praeities ir neatleidi, negali judėti tolyn. „Labai stiprūs žmonės“ – tai per menki žodžiai tokiems žmonėms apibūdinti,“ – sako ji.

Komentarai
Komentarai: 0