Naujienos

Įspūdžiai iš kūrybinių teatro dirbtuvių

2017-11-07

Pirmosiomis lapkričio dienomis projekto „Gyvenu laisvai!“ dalyviai iš Visagino, Klaipėdos ir Biržų, Vilniaus bei Šalčininkų rajonų dalyvavo kūrybinėse teatro dirbtuvėse Alantoje (Molėtų r.). Čia jaunuoliai kartu su skirtingų sričių menininkais ...

Pirmosiomis lapkričio dienomis projekto „Gyvenu laisvai!“ dalyviai iš Visagino, Klaipėdos ir Biržų, Vilniaus bei Šalčininkų rajonų dalyvavo kūrybinėse teatro dirbtuvėse Alantoje (Molėtų r.). Čia jaunuoliai kartu su skirtingų sričių menininkais ruošėsi statyti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio spektaklį.

„Ne kasdien pasitaiko galimybė bendrauti ir mokytis iš tokių menininkų, su kuriais čia dirbom,“ – sako Liutauras Mazūra iš Visagino. Jam antrina ir Karolina Jadzevičiūtė iš Vilniaus rajono: „Buvo daug teatro, tačiau į jį pažvelgta kūrybiškai, iš skirtingų pusių, tad laikas neprailgo. Sunkoka paaiškinti, kas atsitiko, bet mes vieni su kitais labai susidraugavom – tai buvo nerealu.“

Kūrybinėse teatro dirbtuvėse jaunuoliai išbandė įvairias užduotis, lavino aktorinio meistriškumo, scenos kalbos, plastikos įgūdžius.

Kiekvieną naują dieną jaunuoliai pasitikdavo šokio žingsneliu kartu su choreografe Agniete Lisičkinaite. „Mokėmės pajausti rimtą, grakščiai judėti, šiek tiek akrobatikos elementų,“ – pasakoja Liutauras. „Anksčiau šokau ne vienus metus, bet su Agniete pamačiau visai kitą šokio pusę. Ji drąsino mus išbandyti savo kūno galimybes, išsilaisvinti. Iš pradžių atrodė „oi, bijau, bijau“, bet tas jausmas, kai išdrįsti pabandyti ir tau pavyksta, yra nuostabus,“ – įspūdžiais dalijasi Karolina.

Nors dėl kai kurių neapskaičiuotų judesių atsirado ir viena kita mėlynė, tačiau jos nė kiek nesumažino noro kitą rytą vėl pradėti nuo šokio.

Aktorinio meistriškumo ir scenos kalbos jaunuoliai mokėsi kartu su aktorėmis, menininkėmis Ieva Savickaite ir Marija Kristina Kulinič. Jie praktikavosi taisyklingai kvėpuoti, raiškiai tarti žodžius, kad, kaip sako Liutauras, kalba būtų švari ir tinkama scenai. Jaunuoliai taip pat pratinosi „prakalbinti“ kūną ir savo fiziškumu, gestais perduoti tam tikras prasmes. „Savo kūno judesiais, gestais galime išreikšti nuovargį, džiaugsmą ar bet kurią kitą būseną. Bet koks pasvyrimas, menkiausias šyptelėjimas ar krustelėjimas ką nors išduoda,“ – pasakoja Viktorija Karpo iš Klaipėdos. Kad išmoktų geriau valdyti savo kūną ir perduoti juo skirtingas prasmes, jaunuoliai sukūrė kelis mini vaidinimus.

Ne mažiau pastangų bei kūrybiškumo prireikė ir improvizacijos užsiėmimuose kartu su aktoriumi, režisieriumi Baliu Latėnu. Anot jaunuolių, kad improvizacija pasisektų būtina greita reakcija ir susikaupimas, pavyzdžiui, kad ir dviese (paeiliui pasakant po vieną žodį) kuriant istoriją.

O štai dramaturgai Andrius Jevsejevas ir Teklė Kavtaradzė trumpai pristatė būsimo spektaklio idėją ir stengėsi kuo labiau įsiklausyti į jaunimo idėjas, mintis. Jie kartu su režisieriumi Artūru Areima pasiūlė keletą užduočių.

„Dirbom grupėmis ir turėjom sukurti savo įsivaizduojamą idealią valstybę: sugalvoti jos pavadinimą, herbą, vėliavą, tautinį kostiumą, pagrindinius Konstitucijos straipsnius, – pasakoja Liutauras. – Pavyzdžiui, mano grupė sugalvojo įkurti Ostario valstybę, kurioje pagrindinė vertybė – žmogiškumas. Svarstėm, kad kviesim joje apsigyventi įvairių sričių specialistus mainais už tam tikrą žemės plotą.“ Anot vaikino, kiekviena įsivaizduojama valstybė buvo unikali, tačiau dažniausiai jaunuoliai rinkosi ir akcentavo tas pačias vertybes, t.y., liberalų požiūrį, laisvę, lygias teises.

Stovyklos dalyviai taip pat pasitikrino, kaip jie jaučiasi prieš kamerą. Kiekvienas jaunuolis iš interneto išsirinko po tris su Lietuva susijusias naujienas ir turėjo jas pristatyti prieš kamerą vos per pusę minutės.

Kūrybinėse teatro dirbtuvėse gyvenimas virė ne tik dienomis, bet ir vakarais. Atviri pokalbiai, žaidimai ar filmų peržiūros padėjo dar geriau vieniems kitus pažinti, suprasti ir susidraugauti. Gal tik kiek sunkiau dėl skirtingos kalbos bendrumo dvasią sekėsi pajusti klaipėdiečiams. Vis dėlto klaipėdietė Viktorija nesigaili dalyvavusi stovykloje: „Įgijau daug naudingos patirtis. Kai kuriems dalykams nereikia scenos, juos galima pritaikyti ir kasdieniame gyvenime.“

Dramaturgai A. Jevsejevas ir T. Kavtaradzė jau baigia rašyti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio spektaklio pjesę. Pagal ją spektaklyje vaidins dvylika jaunuolių, kurie bus atrinkti iš stovyklos dalyvių.

Keletas akimirkų iš šokio ir aktorinio meistriškumo užsiėmimų kūrybinėse teatro dirbtuvėse:
https://www.youtube.com/watch?v=eGqP8CTMHTc
https://www.youtube.com/watch?v=QDan0bFF2n4&feature=youtu.be

Komentarai
Komentarai: 0

Klaipėdiečiai filmuos būsimą filmą

2017-11-06

Š. m. lapkričio 8–10 d. Klaipėdos jaunimas kartu su režisieriumi Linu Mikuta, operatore Kristina Sereikaite, gide bei Klaipėdos valstybinės kolegijos lektore Laurencija Budryte-Ausiejiene filmuos būsimą filmą, kuriame siekia atverti uostamiečio sielą, pristatyti naują, ...

Š. m. lapkričio 8–10 d. Klaipėdos jaunimas kartu su režisieriumi Linu Mikuta, operatore Kristina Sereikaite, gide bei Klaipėdos valstybinės kolegijos lektore Laurencija Budryte-Ausiejiene filmuos būsimą filmą, kuriame siekia atverti uostamiečio sielą, pristatyti naują, dar nematytą jo veidą.

Bus filmuojami interviu su jaunuoliais, jų susitikimai ir pokalbiai su seneliais, ekskursija į Vakarų laivų remonto įmonę. Jei oro sąlygos bus palankios, operatorius Edmundas Lukminas padės jaunuoliams su dronu įamžinti gimtąjį miestą iš viršaus.

Komentarai
Komentarai: 0

Prasideda kūrybinės teatro dirbtuvės Alantoje

2017-11-01

Š. m. lapkričio 2–6 d. projekto „Gyvenu laisvai!“ jaunimas dalyvaus kūrybinėse teatro dirbtuvėse Alantoje (Molėtų r.). Čia jaunuoliai kartu su profesionaliais menininkais ruošis statyti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą ...

Š. m. lapkričio 2–6 d. projekto „Gyvenu laisvai!“ jaunimas dalyvaus kūrybinėse teatro dirbtuvėse Alantoje (Molėtų r.). Čia jaunuoliai kartu su profesionaliais menininkais ruošis statyti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą spektaklį.

Kūrybinėms teatro vadovaus spektaklio režisierius Artūras Areima. Spektaklio pjesę pristatys ir kartu su jaunimu ją aptars dramaturgai Andrius Jevsejevas ir Teklė Kavtaradzė. Improvizacijos užsiėmimus ves aktorius ir režisierius Balys Latėnas, su scenos kalbos ir vaidybos pagrindais supažindins aktorės, performanso menininkės Ieva Savickaitė ir Marija Kristina Kulinič. O kaip graikščiai judėti scenoje mokys choreografė Agnietė Lisičkinaitė.

Komentarai
Komentarai: 0

Biržiečiai tyrinėjo Radvilų giminę

2017-10-29

Besibaigiant spaliui, Biržų jaunimas susitiko su istoriku dr. Deimantu Karveliu, kad kuo daugiau sužinotų apie įtakingą ir garsią Radvilų giminę, apie kurią kartu su režisiere Marija Stonyte kuria filmą.

Istorikas supažindino jaunimą su Radvilų giminės kilmės istorija, ...

Besibaigiant spaliui, Biržų jaunimas susitiko su istoriku dr. Deimantu Karveliu, kad kuo daugiau sužinotų apie įtakingą ir garsią Radvilų giminę, apie kurią kartu su režisiere Marija Stonyte kuria filmą.

Istorikas supažindino jaunimą su Radvilų giminės kilmės istorija, valdomis, įtaka Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, atskleidė kitų įdomių, daugeliui negirdėtų detalių.

Anot Aretos Sereikaitės, biržiečiai dar kartą įsitikino, kad Radvilos buvo labai įtakingi ir talentingi didikai. Jų giminė buvo itin didelė, visam jos medžiui nupiešti, ko gero, nepakaktų net 3x4 m dydžio lapo. „Radvilos buvo kilę iš Astikų. Kristinas Astikas vieną iš savo keturių sūnų pavadino Radvila Astiku. Vėliau šis vardas tapo kaip pavardė,“ – pasakoja mergina.

Ne vienas pasakojimas sklando apie šios giminės pravardes. Štai Saulė Lansbergaitė pasakoja vieną jų apie Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį: „Viename iš didikų susirinkimų Valdovų rūmuose, žaisdamas kartu su kitais vaikais, Radvila dingo.  Jį radęs kunigaikštis Žygimantas Augustas paklausė: „O ko tu čia sėdi kaip našlaitėlis?“. Taip jam ir prilipo ši pravardė“. O štai vienas iš brolių Radvilų buvo pavadintas Ruduoju, o kitas – Juoduoju pagal plaukų spalvą.

Radvilų valdos driekėsi plačiai. „Pavyzdžiui, keliaujant iki Rygos, jiems nereikėjo apsistoti svetimose valdose, nes visos pilys šiame kelyje priklausė jiems,“ – pasakoja Areta. Kartu su žemėmis plito ir Radvilų skleista kultūra. Anot Saulės, radviliškojo palikimo gausu ne tik Biržuose, bet ir kituose miestuose, ypač, Kėdainiuose. Čia, prabėgus net daugeliui metų, išliko XVII a. senamiestis ir to meto namai, miesto Rotušė, skirtingų religijų maldos namai, ir kt.

Susitikimo metu itin daug dėmesio buvo skirta Mikalojui Radvilai Rudajam, kuris glaudžiai susijęs su Biržais. Kaip pasakoja Areta, jam buvo suteiktas Šventosios Romos imperijos Biržų ir Dubingių kunigaikščio titulas. Didikui gavus šį titulą, Biržų valda tapo kunigaikštyste. Radvila Rudasis nepasirašė Liublino unijos akto ir taip siekė apginti LDK suverenuną, nepalaikė sąjungos su Lenkija.

Radvila Rudasis pasižymėjo religine veikla, tapo evangelikų reformatų lyderiu Lietuvoje, siekė užtikrinti lygias LDK protestantų ir katalikų teises valstybėje.  Įsteigė Biržų reformatų parapiją.

Kaip pasakoja Saulė, Radvilos Rudojo sūnus Perkūnas taip pat paliko reikšmingą pėdsaką Biržuose. Jam valdant, užtvenkus Apaščios ir Agluonos upes, buvo pastatyta Biržų pilis, suteiktos miesto (Magdeburgo) teisės, pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia.

Jaunuoliai ne tik klausėsi istoriko dr. D. Karvelio, bet ir patys uždavė jam nemažai klausimų, pavyzdžiui, ar Radvilos turėjo kokių nors sąsajų su Osmanų imperija, kaip buvo laidojami šios giminės atstovai, ir kt.

„Vienas iš mūsų miesto išskirtinumų, kad jį valdė Radvilos. Tikriausiai, beveik kiekvienas žino, kad ši giminė susijusi su Biržais, tačiau galbūt ne kiekvienos girdėjo, ką jie čia nuveikė. Manau, apie tai būtų galima dar daugiau kalbėti,“ – pastebi Saulė.

Komentarai
Komentarai: 0

Eišiškiečiai nufilmavo medžiagą būsimam filmui

2017-10-28

Paskutinį spalio penktadienį Šalčininkų rajono Eišiškių jaunimas kartu su režisiere Jūrate Samulionyte ir kitais kūrybinės komandos nariais tęsė būsimo filmo apie 1863–1864 m. sukilimą ir Narbutų giminės tragediją filmavimus.

„Tai buvo ...

Paskutinį spalio penktadienį Šalčininkų rajono Eišiškių jaunimas kartu su režisiere Jūrate Samulionyte ir kitais kūrybinės komandos nariais tęsė būsimo filmo apie 1863–1864 m. sukilimą ir Narbutų giminės tragediją filmavimus.

„Tai buvo paskutinė filmavimų diena. Visi kruopščiai dirbo, stengėsi pagelbėti kuo tik gali, kad filmavimas vyktų kuo sklandžiau,“ – pasakoja Karolina Dubravska.

Oras nelepino: vos atsiveriančias saulės properšas netrukus vėl užklodavo sunkūs debesys, pliūptelėdavo lietus. „Pasisekė, kad kaip tik šią dieną filmavom sceną, kai valstiečiai buvo susirinkę prie laužo, tad sušilom,“ – kalba Karolina.

Dangus tarsi atspindėjo pačių jaunuolių nuotaikas. Kaip pastebi Marta Voronovičiūtė, buvo labai smagu kartu leisti laiką, filmuoti, bet po kelių akimirkų nejučia apimdavo liūdesys – juk filmavimai artėja į pabaigą, tuoj teks skirstytis.

„Iš tikrųjų, įsijausti į to meto asmenybes buvo sunkiau nei maniau. Kaip atskleisi, parodysi tam tikrą asmenybę, tai ją priims kiti,“ – svarsto Marta, kuri vaidino sukilimo vado Liudviko Narbuto žmoną Ameliją.

Anot jos, filmuojant teko pakeisti kai kurias filmo scenarijaus detales, tačiau „nukrypimai“ buvo nedideli.

Karolinos teigimu, filmo kūrimas – tai sunkus, tačiau labai įdomus darbas. Vienas čia ne kažin ką nuveiksi, reikia visos komandos. „Nors ir anksčiau neblogai sutarėm, tačiau per šiuos filmavimus dar labiau visi susibendravom, dirbom draugiškai,“ – pastebi mergina.

Apie kartu praleistą laiką, bendrą darbą primins stiklo šukė. „Ant lėkštės visi užrašėm savo vardus, komandos pavadinimą. Baigę filmavimus, lėkštę sudaužėm ir kiekvienas pasiėmėm po šukę, po mūsų komandos dalelę,“ – kalba Marta.

Kartu su jaunimu filmavimo aikštėleje dirbo režisieriai Jūratė Samulionytė ir Titas Laucius, operatorius Zbigniev Bartoševič ir Saulius Lukoševičius, garso režisierius Andrius Kriščiūnas ir grimerė Brigita Bisigirskytė.

Komentarai
Komentarai: 0

Vilniaus rajono jaunimas budino kritinį mąstymą

2017-10-27

Rudeniui persiritus antrą pusę, vienoje pirmųjų projekto „Gyvenu laisvai!“ kūrybinių dirbtuvių – Vilniaus rajono Nemėžio šv. Rapolo Kalinausko gimnazijoje – prasidėjo žiniasklaidinio raštingumo mokymai. Pirmąjį užsiėmimą vedė žurnalistas ...

Rudeniui persiritus antrą pusę, vienoje pirmųjų projekto „Gyvenu laisvai!“ kūrybinių dirbtuvių – Vilniaus rajono Nemėžio šv. Rapolo Kalinausko gimnazijoje – prasidėjo žiniasklaidinio raštingumo mokymai. Pirmąjį užsiėmimą vedė žurnalistas Virginijus Savukynas ir „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas.

Jaunuoliai kartu su ekspertais aptarė tradicines (laikraščius, televiziją, radiją) ir taip vadinamas naująjasis (tinklaraščiai, socialinės medijos ir kt.) žiniasklaidos priemones, aiškinosi, kaip skirtingai galima pranešti apie tuos pačius įvykus, ir kodėl negalima viskuo pasitikėti, ką perskaitom ar išgirstam.

Anot Karinos Kodytės, tai gerai iliustruoja per mokymus nagrinėta pasaka apie Raudonkepuraitę. „Remiantis šia pasaka, galima parašyti visiškai skirtingus straipsnius, pavyzdžiui, „Gyvūnai puola žmones“, „Medžiotojas – didvyris“, „Medžiotojas – brakonierius“ ar „Motina – nusikaltelė“. Visuose straipsniuose bus kalbama apie tą pačią situaciją, tačiau bus pakeistos, pridėtos tam tikros detalės. Tarkime, viename straipsnyje bus paminėta, kad medžiotojas išgelbėjo žmones, o kitame – kad nužudė vilką ne medžioklės sezonu,“ – pasakoja Karina.

Merginos teigimu, keičiant ar pridedant tam tikras detales, bandoma suklaidinti skaitytojus, formuoti tam tikrą jų nuomonę. Karina iš karto pateikia dar vieną pavyzdį, kaip manipuliuojant informacija bandoma „nusikratyti“ atsakomybės. „Vairuotojas sukėlė eismo įvykį. Vietoj to, kad pripažintų šį faktą, jis nukreipia dėmesį ir kalba apie tai, kad automobilis buvo prastai suremontuotas, kad kelias buvo slidus, ir panašiai.“

Anot Karinos, norint sužinoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų, žurnalistas turėtų vykti į įvykio vietą, pakalbinti įvykį mačiusius liudininkus, palyginti jų versijas su vairuotojo žodžiais, peržiūrėti automobilio vaizdo registratoriaus įrašą, įvertinti kelių slidumą, ir t.t.

Skaitytojai taip pat turėtų išlikti budrūs, kelti klausimus, nepasitikėti viskuo, ką skaito, mato. „Reikėtų paskaityti keletą straipsnių ar pažiūrėti keletą reportažų apie tą patį įvykį, atrasti tą informaciją, kuri sutampa, ir pagal ją susidaryti savo nuomonę,“ – kalba Karina. Jai antrina ir Inesa Kiselytė: „Reikia domėtis plačiau, skaityti ir analizuoti kelis šaltinius, daugiau dėmesio skirti tiems straipsniais, kuriuose pateikta informacija iš kelių šaltinių.“  

Atsakingas ir kritiškas informacijos vertinimas yra pilietiškos, sąmoningos visuomenės požymis, todėl susitikime nemažai dėmesio buvo skirta ir šiai temai. Jaunuoliai diskutavo, ar jie jaučiasi savo valstybės šeimininkais, kaip galima keisti supančią aplinką, ir pan.

Iveta Kemėšytė mano, kad balsavimas ir savo valios išreiškimas rodo, kad esame valstybės šeimininkai. Tačiau mergina atkreipia dėmesį, kad buvimas šeimininku nereiškia, kad kuris nors iš mūsų galime valstybę savintis – ji yra mūsų visų bendra, tad turime ją ne savintis, bet kartu prisidėti prie jos gerovės.

Valstybės šeimininku jaučiasi ir Julius Urbonavičius, nes, kaip jis pats teigia, „turi žodžio, religijos ir minčių laisvę, galimybę balsuoti, skųstis, keist savo šalį“. Vaikino nuomone, „kiekvienas žmogus, kuris save tobulina, mokosi ir rūpinasi kitų bei savo gerove gali jaustis savo šalies šeimininku“.

Komentarai
Komentarai: 0

Ką naujo visaginiečiai sužinojo apie medijas?

2017-10-26

Prieš rudens atostogas Visagino jaunimas kartu su „Žinių radijo“ ir „Laisvės TV“ žurnalistu Aurimu Peredniu diskutavo apie medijas ir sąmoningą jų vartojimą.

„Kalbėjome apie žiniasklaidą, ką šiuolaikinei visuomenei ji reiškia, ...

Prieš rudens atostogas Visagino jaunimas kartu su „Žinių radijo“ ir „Laisvės TV“ žurnalistu Aurimu Peredniu diskutavo apie medijas ir sąmoningą jų vartojimą.

„Kalbėjome apie žiniasklaidą, ką šiuolaikinei visuomenei ji reiškia, ar tai patikimas informacijos šaltinis, – pasakoja Erika Trabšaitė. – Žiniasklaida – pirmiausia tai priemonė informacijai gauti. Gaila, tačiau šiuo metu pasitikėjimas ja vis mažėja. Kiekvienas kanalas nori būti pirmas, greičiau už kitus pranešti naujienas ir dėl tokios konkurencijos, skubėjimo pasitaiko klaidų. Pasitikėjimas menksta ir dėl propagandos: dabar jos daug ir ne visi sugeba nuo jos atskirti tiesą.“

Norint nesusipainioti, kur yra kas, svarbu kritiškai vertinti informaciją arba, kitaip tariant, sąmoningai vartoti medijas. Anot Erikos, skaitant tekstą, labai svarbu stebėti, ar žurnalistas pateikia tik subjektyvią, šališką nuomonę ar į aprašomą situaciją pažvelgia iš kelių pusių. Mergina pataria, perskaičius straipsnį, neskubėti tikėti viskuo, kas parašyta, o verčiau patikrinti, ką apie tai praneša kiti šaltiniai.

Kaip sako Erika, geriausia būtų perskaityti, ką rašo keli šaltiniai, ir tik tuomet susidaryti savo nuomonę. Deja, ne visi turim laiko analizuoti ir lyginti  šaltinius.  Jei to nedarom, tuomet turėtume bent išlikti kritiški, neskubėti visko priimti už „gryną pinigą“.

O štai Gustė Burneikaitė pastebi, kad iš dalies mes patys lemiam žiniasklaidos turinį, t. y., nuo mūsų paspaudimų priklauso, apie ką žurnalistai rašys. Skaitytojų paspaudinimai lemia, kiek dėmesio ir  vietos bus skiriama išties svarbioms žinioms, o kiek jos atims, tarkime, pasakojimai apie žinomų žmonių gyvenimo smulkmenas: kas su kuo gyvena, ką valgo, ir pan.

Gustė pastebi, kad kartais žurnalistai bando prisivilioti skaitytojus, atkreipti jų dėmesį skambiomis, tačiau klaidinančiomis antraštėmis. „Esu su tuo susidūrus: pagal antraštę atrodė, kad straipsnis bus apie stojimus, o jį pradėjus skaityti, paaiškėjo, kad ten vos ne apie horoskopus rašoma,“ – pasakoja mergina.

Visaginiečių diskusija su žurnalistu A. Peredniu susidomėjo ir joje taip pat apsilankė jaunuoliai iš Ukrainos, šių metų spalio 25 d. viešėję Visagine. Marija Soboleva ir Anastasija Bajeva svečiams šiek tiek daugiau papasakojo apie projektą „Gyvenu laisvai!“ ir planus Visagine įrengti pasakų parką.

Komentarai
Komentarai: 0

Jaunuoliai budino pojūčius ir ruošėsi susitikimui su pabėgėliais

2017-10-25

Besibaigiant spaliui, Vilniaus rajono Pagirių jaunimas kartu su režisiere Karolina Žernyte, dramaturge Sandra Bernotaite toliau budino kažkur giliai, giliai tūnančius pojūčius. Pasikirstę į tris grupes, jaunuoliai turėjo sugalvoti ir kitiems komandos nariams pristatyti po idėją, ...

Besibaigiant spaliui, Vilniaus rajono Pagirių jaunimas kartu su režisiere Karolina Žernyte, dramaturge Sandra Bernotaite toliau budino kažkur giliai, giliai tūnančius pojūčius. Pasikirstę į tris grupes, jaunuoliai turėjo sugalvoti ir kitiems komandos nariams pristatyti po idėją, kaip prasmingai, įdomiai, smagiai būtų galima praleisti laiką susitikus su pabėgėliais, o galbūt net jiems pristatyti pojūčių teatrą.

Dar ankstesniame susitikime jie susirašė visas į galvą šovusias idėjas ir iš jų išsirinko kelias, kurias norėtų įgyvendinti, taip pat  patys pasirūpino daiktais, kurių prireiks pojūčiams suvirpinti.

„Pirmiausia paprašėme visų užsimerkti, davėme po ramunėlę, taip bandydami atgaivinti prisiminimus apie burtą  „myli – nemyli“, – pasakoja Agata Parvicka. – Vėliau pasiūlėme karštos arbatos puodelį, kuris,mūsų manymu, turėjo priminti, kokie dabar šalti rudens vakarai, taip pat vaišinome bandelėmis su aguonomis, kurias siejome su Kūčiomis.“

Dažnokai tie patys daiktai skirtingiems žmonėms sukelia skirtingus pojūčius, kuriuos nulemia ankstesnės patirtys, prisiminimai. Taip atsitiko ir šį kartą. Anot Agatos, daugeliui buvo sunkoka suprasti, kokį burtą jaunuoliai norėjo priminti su ramunės žiedais, taip pat daugelis ir arbatos nesusiejo su šaltais rudens vakarais.

Kita grupė pamanė, kad daugelis į Lietuvą atvykusių pabėgėlių, ko gero, niekada nėra matę tikros, snieguotos žiemos, tai pasiūlė jiems pravesti kūrybinį užsiėmimą – kartu išsikarpyti popierinių snaigių, o prie jų taip pat išsilankstyti iš medžio lapų rožyčių, kurios ne mažiau tinka pasipuošti prieš šventes.

Anot Agatos, daugeliui tai priminė vaikystę, tačiau, iš tikrųjų, šio sumanymo idėja kiek kitokia. „Pirmiausia siekiame išmokyti ne rankdarbių, bet komandinio darbo. Tarkime, sulenki medžio lapą, perduodi jį kitam, tas atlieka tam tikrą veiksmą ir perduoda dar kitam ir taip tęsiam, kol darbas bus užbaigtas,“ – pasakoja Martynas Mikučionis.

Trečioji komanda sugalvojo, kad norėtų išmokyti pabėgėlius pasigaminti vieną iš lietuviškų patiekalų, tik kol kas neapsisprendė kurį. Jaunuoliai dar svarsto, kurią iš šių idėjų vystys toliau, ir kaip, nuvykę į pabėgėlių centrą, pakvies juos kartu praleisti laiką. Svarbiausia, kad netrūksta entuziazmo ir idėjų, o su laiku bus ir sprendimai :)

Komentarai
Komentarai: 0