Naujienos

Trakiškiai pakartojo senovės kelionę Karališkuoju keliu

2016-02-23

Nors šeštadienis pasitaikė žvarbus ir apniukęs, trakiškių noras geriau pažinti savo kraštą, jo istoriją ir pakartoti senovės kelionę Karališkuoju keliu buvo stipresnis. Jaunuoliai išsiruošė net į 24 km. žygį, kuriame aplankytas vietas ...

Nors šeštadienis pasitaikė žvarbus ir apniukęs, trakiškių noras geriau pažinti savo kraštą, jo istoriją ir pakartoti senovės kelionę Karališkuoju keliu buvo stipresnis. Jaunuoliai išsiruošė net į 24 km. žygį, kuriame aplankytas vietas ketina įtraukti į savo rengiamą visiškai naują istorinį-mitologinį maršrutą po Trakų rajoną.

Kelionė prasidėjo Senuosiuose Trakuose – XIV a. Gediminaičių pilies ir dvaro vietoje, vienuolyno, kurį įkūrė Vytautas Didysis, kieme. „Anot legendų, prieš įkurdamas Vilnių, kunigaikštis Gediminas Lietuvos sostinę perkėlė iš Kernavės į Senuosius Trakus. Vėliau leidosi į medžioklę, nakvojo Neries ir Vilnos santakoje, kur susapnavo geležinį vilką, pranašaujantį būsimajam miestui ir sostinei šlovę,“ – pasakoja Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas, žygio vadovas dr. Vykintas Vaitkevičius.

Nuvykę autobusiuku iki Pilialaukio, jaunuoliai toliau leidosi pėsčiomis Begunės kaimo link. Kaip pasakoja dr. V. Vaitkevičius, prieš kelis metus čia buvo surastas ir pradėtas tyrinėti Senųjų Trakų pilies įgulos kapinynas. Mirusieji laidoti sudeginti – tai valstybinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės religijos bruožas – su gausiomis įkapėmis: kalavijais, ietigaliais, žirgo aprangos dalimis ir kitomis.

Toliau per dirbamus laukus vingiuoja paprastas, duobėtas kelias, kuris mena prabėgusius Lietuvos istorijos šimtmečius. Juo į arba iš Vilniaus Karaliaučiaus link traukė valdovai, kariai, pirkliai, valstiečiai. Pasiekus Strakiškių kaimą dr. V. Vaitkevičius jaunuoliams priminė apie seniausius krašto gyventojus. Pasirodo, šio kaimo struktūra nesikeitė net keturis dešimtmečius, nuo Valakų reformos metų.  

Toliau prieš akis ilgas, daugiau kaip 5 km ilgio Karaliaučiaus kelio ruožas per Užtrakių mišką. Jame žygeiviai randa vietą, kur išlikęs 4,5 m pločio senojo kelio pylimas (sankasa) su grioviais. Nors šiame kelyje prasilenkdavo du arklių traukiami vežimai, tačiau prasilenkti dviem automobiliams jau nepavyktų. „Tiesa, keliaujant mišku visada tykojo pavojai – pusiaukelėje pastebėjom apkasus, dviejų žeminių arba įtvirtinimų vietas. Apie juos iki šiol nieko nežinojom, tad tyrimus reiks tęsti,“ – pasakoja žygio vadovas.

Na, ir pagaliau Aluona, kurioje pasitinka dvi gražios, keliakamienės, šimtametės liepos. 1929 m. šiame kaime buvo rastas žymus XIV a. antros pusės lietuviškų ir Čekijos karalystės monetų lobis. Kiek atokiau, Rungės Lauku vadinamoje kalvoje, išliko Rytų Lietuvos pilkapiai. Šiems senovės lietuvių kapams – tūkstantis ir daugiau metų!

Ir čia žygis nesibaigia: už Šklėrių miško – senosios Rūdiškės. „Pagal 1784 m. Senųjų Trakų parapijos aprašymą čia stovėjusi karčema, šiandien jos vietoje – sodyba, taip pat čia tryško šaltinis, kuris pavasarį paplūsdavęs ir virsdavęs Cirvijos upeliu,“ – praeities vaizdą atkuria dr. V. Vaitkevičius.

Nepaisant šiokio tokio nuovargio, jaunuoliai lyg susitarę tikino, kad puikiai praleido laiką ir ateityje mielai dar kartą trauktų į tokį žygį. „Buvo žiauriai gerai. Tai pirmasis mano žygis. Negalvojau, kad aplink mano gyvenvietę yra tokių įdomių vietų,“ – įspūdžiais dalijasi Reda Vaisetaitė. Jos sesuo Greta mano, kad tokie žygiai moko pastabumo: „Iš pradžių atrodė, kad tai paprasčiausios duobės prie kelio, tačiau paaiškėjo, kad tai ne šiaip duobės, bet buvę apkasai.“

Žygiu džiaugiasi ir Erika Zalieckaitė: „Buvo puiki kompanija, pabuvome visi kartu. Pirmieji kilometrai buvo kiek sunkesni dėl prasto oro, bet vėliau apsipratom. Įspūdinga praeiti Karališkuoju keliu, kai žinai, kad kažkada juo važinėdavo pats Vytautas Didysis.“

„Įveikėme ilgą kelią, tačiau laikas neprailgo. Iš Vykinto išgirdome daug įdomių pasakojimų. Be jo tikrai nebūtume radę šių vietų, mat daugelis jų miškuose, apaugę, neturi jokių informacinių lentelių,“ – pasakoja Vilius Kumparskas. Anot vaikino, vargu, ar net vietos gyventojai žino šias vietas, tad maršrutas bus, iš tiesų, naujas.

Komentarai
Komentarai: 0

Prie Vilniaus rajono komandos jungiasi Teklė Kavtaradzė

2016-02-21

Geram filmui reikia ne tik gero režisieriaus, bet ir tokio pat scenaristo. Nuo šiol filmą apie tautų ir religijų įvairovę Vilniaus krašte jaunuoliams padės kurti ne tik režisierius Jonas Ohmanas, bet ir profesionali kino dramaturgė, scenaristė Teklė ...

Geram filmui reikia ne tik gero režisieriaus, bet ir tokio pat scenaristo. Nuo šiol filmą apie tautų ir religijų įvairovę Vilniaus krašte jaunuoliams padės kurti ne tik režisierius Jonas Ohmanas, bet ir profesionali kino dramaturgė, scenaristė Teklė Kavtaradzė.

Jau šį antradienį (vasario 23 d.) ji susipažins su Vilniaus rajono komanda bei aptars tolimesnius darbus. Susitikime taip pat dalyvaus jaunuoliams jau pažįstamas režisierius J. Ohmanas bei Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktorė Diana Skučaitė.

-----------------
Trumpai apie T. Kavtaradzę:

Teklė Kavtaradzė – scenaristė ir kino dramaturgė, baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Vos būdama vienuolikos metų, ėmė kurti istorijas. Anot T. Kavtaradzės, iš pradžių ji mėgdžiodavo, tai ką skaidydavo, pradėdavo visokias istorijėles ir mesdavo, tačiau būdama 14 metų, jau parašė pirmąją savo knygą „Nespalvota“, kuri 2006 m. buvo išleista. Knygoje pasakojama apie keturiolikmetę mergaitę. Herojės gyvenimo niekaip nepavadinsi lengvu ir nesudėtingu. Anot autorės, jos pačios esama visuose personažuose, kai kuriuose – gal net per daug.

Nepraėjus nė porai metų T. Kavtaradzė leidyklai atidavė ir antrąjį savo romaną „Basomis po naktinį miestą“.

Su dėstytoja iš Švedijos Anna Lina Hetzberg pradėjo mokytis teatro dramaturgijos pagrindų. Pirmoji T. Kavtaradzės pjesė – ,,Namisėda, arba Kambarys pilnas personažų“. Ji 2011 m. laimėjo dramaturgijos konkurse „Versmė“ ir po metų buvo pastatyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (rež. G. Gabrielė Tuminaitė-Radvinauskienė).

Antrasis jaunosios kūrėjos darbas teatrui – pjesė „Keletas pokalbių apie (Kristų)“, kuri buvo pristatyta ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Kaip yra sakiusi pati T. Kavtaradzė ši pjesė – tai „šiandien gyvenančių jaunų žmonių pokalbių fragmentai. Tik iš dialogų ir monologų sudarytoje pjesėje gilinamasi į jaunų žmonių santykius: į bandymus kurti santykius, ieškoti santykio, išlaikyti santykius, atrasti santykį su kitais ir su savimi, taip pat kaip su „kažkuo“ daugiau.“ Pjesę 2014 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė režisierius Tadas Montrimas.

Komentarai
Komentarai: 0

Trakiškiai išbandė A. Aleksandravičiaus fotoaparatą

2016-02-20

Kaip padaryti originalią, įdomią nuotrauką? Ne, tam tikrai nebūtinas photoshopas: svarbu žinoti kelias fotografų gudrybes, žvelgti į aplinką kiek kitaip nei daugelis ir Tau pavyks! Praėjusį ketvirtadienį (vasario 18 d.) Trakų rajono jaunimas kartu su Lietuvos nacionalinės ...

Kaip padaryti originalią, įdomią nuotrauką? Ne, tam tikrai nebūtinas photoshopas: svarbu žinoti kelias fotografų gudrybes, žvelgti į aplinką kiek kitaip nei daugelis ir Tau pavyks! Praėjusį ketvirtadienį (vasario 18 d.) Trakų rajono jaunimas kartu su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, fotografu Algimantu Aleksandravičiumi būtent ir aiškinosi, kaip padaryti gerą nuotrauką. Ne tik aiškinosi, bet ir praktikavosi, o kai kurie net išbandė A. Aleksandravičiaus fotoaparatą...

Pirmiausia fotomenininkas bei Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktorė Diana Skučaitė peržiūrėjo ir aptarė nuotraukas, kuriuose trakiškiai buvo įamžinę vietas, kurias ketina įtraukti į savo rengiamą istorinį-mitologinį turistinį maršrutą.

Anot užsiėmimo dalyvės Gabrielės Petruškevičiūtės, buvo įdomu išgirsti profesionalaus fotografo nuomonę. Su jo pagalba jaunuoliai atrinko pačias geriausias nuotraukas, nusprendė, į kurias vietas teks grįžti ir perfotografuoti pavasarį. Atrinktas nuotraukas ims aprašinėti istorijos kūrimo grupė, kuri jau kitą trečiadienį (vasario 24 d.) susitiks ir antropologu, žurnalistu Virginijumi Savukynu.

Po nuotraukų aptarimo trakiškiai kartu su A. Aleksandravičiumi patraukė į lauką. „Buvome nuėję iki geležinkelio stoties. Fotografavome ją, geležinkelio bėgius, netoliese esantį vandens bokštą, taip pat biblioteką,“ – pasakoja Gabrielė.

Anot jos, norint gerų nuotraukų, reikia neskubėti ir kantriai ieškoti tinkamo kampo. Taip pat svarbu įsiminti, kad gera nuotrauka nebūtinai yra ta, kurioje pagrindinis objektas yra viduryje. Kartais tokia kompozicija visiškai netinka.

O štai Aurimo Vitkausko atmintin įstrigo, kad norint gerų nuotraukų kartais tenka išeiti iš patogumo zonos: nebijoti atsigulti ant žemės, prisiglausti prie sienos, įbristi į griovį, išsimurzinti... Tik taip gali pamatyti tą patį objektą nauju žvilgsniu, taip, kaip daugelis jo nemato. Na, ir, žinoma, kuo daugiau kadrų, tuo labiau tikėtina tarp jų atrasti tą vienintelį ir nepakartojamą....

Kviečiame pasidairyti, kokių kadrų pavyko pagauti šį kartą :)

Komentarai
Komentarai: 0

Šalčininkiečiams talkins režisierius Vytautas V. Landsbergis

2016-02-20

Šalčininkiečiai stiprina pajėgas: nuo šiol kuriant filmą apie Paulavos Respubliką jiems talkins ne tik režisierė Ramunė Rakauskaitė, bet ir garsus ...

Šalčininkiečiai stiprina pajėgas: nuo šiol kuriant filmą apie Paulavos Respubliką jiems talkins ne tik režisierė Ramunė Rakauskaitė, bet ir garsus režisierius, poetas, publicistas Vytautas V. Landsbergis.

Pirmasis susitikimas su juo vyks jau šį pirmadienį (vasario 22 d.) Šalčininkų rajono kūrybinėje dirbtuvėje. Susitikime taip pat dalyvaus Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktorė Diana Skučaitė.

------------

Apie Vytautą V. Landsbergį:

Vytautas V. Landsbergis – teatro ir kino režisierius, poetas, publicistas, vaikų rašytojas.

Pirmieji jo filmai buvo dokumentiniai portretai apie originalius, kitaip mąstančius ir gyvenančius  žmones. Vėliau V. V. Landsbergis pradėjo kurti  filmus apie Lietuvos istoriją, dar vėliau – vaidybinius filmus. Jis sukūrė daug populiarių filmų, tokių kaip „Tėvas“ (poetą Vytautą Bložę), „Koncertas“ (apie vakarus pas poetą Kornelijų Platelį), „Pragaras“ (apie dailininką Šarūną Sauką), „Baladė apie Daumantą“ (apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą),  „Vilties Prezidentas“ (apie ambasadorių Stasį Lozoraitį), ir t.t. Taip pat yra dokumentinio filmo „Dienoraščio akimirkos“ apie savo tėvą V. Landsbergį scenarijaus bendraautoris, muzikinio filmo „Karininko romansas“, vaidybinio filmo vaikams „Jonukas ir Grytutė“ ir kitų savo dokumentinių filmų scenarijaus autorius.

Dalyvavo filmų festivaliuose Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Latvijoje, Čekijoje. Filmas „Sabas“ (apie krepšininką Arvydą Sabonį) apdovanotas prizu už geriausią režisūrą Sportinių filmų festivalyje Bolonijoje (Italija), išrinktas žiūrovų filmu Maskvos (Rusija) kino festivalyje. „Karininko romansas“ tapo Lietuvos televizijos žiūrovų geriausiu muzikiniu filmu (2000), filmas „Vilius Orvydas“ (apie savamokslį skulptorių V. Orvydą) pelnė „Kodak Vision“ apdovanojimą tarptautiniame kino festivalyje „Arsenalas“ Rygoje.

Kita kūrybos sritis – teatras. V. V. Landsbergis rašo pjeses, kurias pats ir stato įvairiuose šalies teatruose. Tarp jo darbų – „Kalėdų bobutės pasaka“,  „Intymūs reikalai“, „Briedis Eugenijus“, „Išėjau aš stotin“, „Angelų pasakos“, „Atėjau, pamačiau, negalėjau, arba Visiškas Rudnosiukas“, „Pasaka apie Dievo vaikelį“, „Persikūnijimai: 9 trumpo metražo sapnai“, muzikinis spektaklis apie/pagal Vytautą Kernagį „Baltas sodininkas“ ir kt.
Gavo Kultūros ministerijos apdovanojimą už geriausią lietuviškos dramaturgijos spektaklį „Daktaras ir Mangaryta“ . Nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ apdovanotas už spektaklio vaikams „Pelytė Zita“ pastatymą.

V. V. Landsbergis yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Rašo eilėraščius, pasakas vaikams bei suaugusiems. Išleido ir parašė knygas „Pasakojimai apie namus“, „Rudnosiuko istorijos: atsiminimai, esė, nesąmonės“, „Obuolių pasakos: 26 dalykėliai“, „Pelytė Zita", „Briedis Eugenijus: pasakos apie meilę ir kitus nesusipratimus“, „Obuolių pasakos ir kriaušių“, „Žuveliukas. Undinas“, „Milžinas Antanas“, „Erelio sakmė“,  „Pūkis ir dantukai“ ir daug kitų.
V. V. Landsbergio pasakų knygos ne kartą išrinktos geriausiomis metų knygomis vaikams: „Rudnosiuko istorijos“ (1993), „Arklio Dominyko meilė“ (2004), „Arklio Dominyko brangakmenis“ (2011).  Jis taip apdovanotas J. Aisčio literatūrine premija už eilėraščių knygą „Debesys panašūs į žmones“.

V. V. Landsbergis taip pat kuria dainas ir jas pats jas atlieka, pritardamas gitara. Jis išleido savo dainų garso įrašų plokšteles: „Kaimiečių mantros“, „Žiauriai gražūs romansai“, „Aš visai nežinau kodėl“, „Sapnas“, „Trylika brolių“ ir kt.

Gavo Švietimo ministerijos premiją už pastarųjų metų nuopelnus vaikų literatūrai (2006), LR Vyriausybės kultūros ir meno premiją (2008). Už asmeninį indėlį, įamžinant pasipriešinimo dalyvių ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą, apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2007), už visuomeniškai aktualią publicistiką  – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2013).

Daugiau apie Vytautą V. Landsbergį ir jo kūrybą – www.vvl.lt

Komentarai
Komentarai: 0

Trakiškiai trauks į žygį naujuoju istoriniu-mitologiniu maršrutu

2016-02-18

Jau šį šeštadienį (vasario 20 d.) Trakų rajono jaunimas trauks į turistinį žygį ir pirmą kartą praeis dalį Karališkojo kelio. Šį kelią atkūrė Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas dr. Vykintas Vaitkevičius, kuris ir vadovaus ...

Jau šį šeštadienį (vasario 20 d.) Trakų rajono jaunimas trauks į turistinį žygį ir pirmą kartą praeis dalį Karališkojo kelio. Šį kelią atkūrė Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas dr. Vykintas Vaitkevičius, kuris ir vadovaus žygiui.

Ankstyvą šeštadienio rytą jaunuoliai, pirmiausia, vyks autobusiuku iki Senųjų Trakų piliavietės, vėliau – iki Bedugnės kaimo. Būtent nuo čia jaunuoliai žingsniuos Rūdiškių link, pakeliui aplankydami objektus, kuriuos planuoja įtraukti į rengiamą visiškai naują istorinį-mitologinį maršrutą po Rūdiškių apylinkes.

Komentarai
luka 2016-05-30

geras

Komentarai: 1

Visagino jaunimas pradėjo filmuoti filmą

2016-02-18

Valiooo! Pagaliau prasidėjo nuo rudens brandinto filmo apie Visagino jaunimą filmavimai. O kad filmavimai sektųsi, būtina jiems pasiruošti. Būtent todėl šį trečiadienį visaginiečiai kartu su režisieriumi Audriumi Lelkaičiu bei Pilietiškumo, demokratijos ir ...

Valiooo! Pagaliau prasidėjo nuo rudens brandinto filmo apie Visagino jaunimą filmavimai. O kad filmavimai sektųsi, būtina jiems pasiruošti. Būtent todėl šį trečiadienį visaginiečiai kartu su režisieriumi Audriumi Lelkaičiu bei Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktore Diana Skučaite dar kartą aptarė būsimo filmo detales ir laukiančius darbus.

„Mūsų tikslas – parodyti, kad Visagino jaunimas yra aktyvus, sportiškas ir kūrybingas, kad čia gyvena faini žmonės. Daug žmonių beveik nieko nežino apie Visaginą, galvoja, kad čia kaimas, kur nieko gero nėra, bet tai netiesa,“ – sako kūrybinės komandos narys Ruslan Nugumanov.

Projekte „Gyvenu laisvai!“ dalyvaujantys jaunuoliai yra itin skirtingi, turi įvairiausių pomėgių. Taigi, kodėl nepapasakojus kitiems, kaip jie gyvena, leidžia laisvalaikį natūralioje aplinkoje?

Pasirodo, jauniausiame Lietuvos mieste galima sutikti ne tik krepšininkų, bet ir biatlonininkų, futbolininkų, plaukikų, irkluotojų, tad filmo žiūrovai galės daugiau sužinoti apie jų veiklą bei svarbiausius pasiekimus.

Anot Darjos Sipčenko, be sportininkų, filme planuojama įamžinti rusų liaudies dainų ir šokių kolektyvo veiklą, papasakoti apie Lotynų Amerikos ir kitus šiuolaikinius šokius šokančius, piešiančius, drabužius kuriančius, fotografuojančius, filmuojančius ar kitų pomėgių turinčius jaunuolius. Jaunuoliai džiaugiasi, kad kiekvienas jų galėjo pasirinkti, už ką bus atsakingi kuriant filmą. Nuo šiol jie dar dažniau matysis su režisieriumi A. Lelkaičiu, dažniausiai – mažesnėmis grupelėmis, atsakingomis už skirtingas filmo sritis.

Kadangi kūrybinės komandos susitikimas vyko iš karto po Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, jaunuoliai taip pat trumpai pasidalijo mintimis, ką jiems reiškia laisvė ir ši diena. „Sunku vertinti laisvę. Valstybė laisva, bet juk esame priklausomi, pavyzdžiui, nuo politikų sprendimų ir kitų dalykų,“ – mintimis dalijasi Darja.

Komentarai
Komentarai: 0

Švenčionių r. jaunimas aiškinosi, kaip veikia žiniasklaida

2016-02-17

Ar žiniasklaida yra toks pat verslas kaip bandelių kepykla? – lankydamasi Švenčionių rajono kūrybinėje dirbtuvėje klausė naujienų portalo DELFI vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Nors žiniasklaida, kaip ir bandelių kepykla, yra verslas, kurio akcininkai ...

Ar žiniasklaida yra toks pat verslas kaip bandelių kepykla? – lankydamasi Švenčionių rajono kūrybinėje dirbtuvėje klausė naujienų portalo DELFI vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Nors žiniasklaida, kaip ir bandelių kepykla, yra verslas, kurio akcininkai siekia pelno, tačiau vis dėlto šie verslai skiriasi.

Kaip sako DELFI vyr. redaktorė, žiniasklaida yra itin svarbus veiksnys valstybėje, ji – demokratijos garantas. Kad žurnalistai galėtų iškelti ir atvirai nagrinėti tam tikras problemas, jų negalima „spausti“, jie turi būti laisvi. M. Garbačiauskaitė-Budrienė atvirai pripažįsta, kad kartais reklamos užsakovai bando daryti įtaką žurnalistams, teigdami: „Jei rašysit apie tam tikrą problemą, nebepirksim reklamos“. Siekiant išvengti šios problemos, svarbu redakcijoje atriboti žurnalistų ir reklamos pardavėjų darbą.

Žurnalistai informaciją gauna iš Lietuvos ir užsienio naujienų agentūrų, stebi kitas žiniasklaidos priemones, žinutes socialiniuose tinkluose, taip pat sulaukia nemažai pranešimų spaudai ir piliečių naujienų. Vis dėlto, kaip teigia DELFI vyr. redaktorė, „svarbiausias informacijos šaltinis ir originali informacija yra ta, kurią patys žurnalistai, mūsų darbuotojai parašo“.

Dirbant žurnalistu itin svarbu tikrinti informaciją, atsirinkti patikimus jos šaltinius. Anot M. Garbačiauskaitės-Budrienės, situacija tapo itin sudėtinga prasidėjus karui Ukrainoje, tuomet itin sumenko Rusijos spaudos patikimumas. „Paskleisti melagingus faktus yra lengva, o juos ištaisyti ir atrinkti, kas yra tiesa, o kas ne, sunku ir reikalauja daug laiko,“ – sako ji.  

Redakcijoms tenka kovoti su troliais, kurie tikslingai rašo neigiamus komentarus apie Lietuvą, provakarietiškus politikus, Europos Sąjungą, NATO, gynybos stiprinimą, ginčija istorinius faktus, visaip stengiasi sumenkinti lietuvius. „Anksčiau per dieną užslėpdavom apie 700–800 netinkamų komentarų, dabar – apie 3000,“ – lygina M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Ji taip pat pasakojo, kad Rusijoje buvo atrasti „trolių fabrikai“, kuriuose žmonės nuo ryto iki vakaro rašo tam tikrus komentarus, formuoja tam tikras kryptingas linijas. Jie tai daro ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Amerikos bei kitų šalių portaluose.

Kovoti su troliais padeda skaitytojai, kurie gali siūlyti šalinti vieną ar kitą komentarą, tačiau troliai taip pat „nesnaudžia“, tampa vis gudresni, stengiasi nepažeisti redakcijų taisyklių ir rašyti komentarus lyg savo nuomonę. Buvo laikas, kai troliai patys parašydavo komentarus ir spaudydavo ant jų „Patinka“, kad tik šie atsidurtų aukščiau kitų komentarų. Pastebėjus šią gudrybę, įvestas apribojimas ir dabar ant komentaro tik vieną kartą leidžiama spausti „Patinka“.

Kaip atsakas į trolių veiklą, Lietuvoje atsirado elfų judėjimas. Elfai – tai piliečiai, kurie komentaruose, soc. tinkluose ginčijasi su troliais, bandydami paaiškinti, kaip viskas buvo iš tikrųjų.

Po paskaitos-diskusijos su M. Garbačiauskaite-Budriene, Švenčionių r. jaunuoliai dalyvavo praktiniuose mokymuose su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi ir viešųjų ryšių specialiste Evelina Griciūte. Jaunuoliai aiškinosi, kaip įdomiai ir patraukliai pristatyti savo nagrinėjamą temą apie tragišką žydų tautos likimą, kokią informaciją skelbti soc. tinkluose ir pan.

Komentarai
Komentarai: 0

Artėja nuotraukų peržiūra su fotografu Algimantu Aleksandravičiumi

2016-02-17

Sausio mėn. pabaigoje, kai dar žemę buvo nuklojęs sniegas, Trakų rajono jaunimas aplankė ir nuotraukose įamžino vietas, kurias ketina įtraukti į savo rengiamą visiškai naują istorinį-mitologinį turistinį maršrutą. Tądien fotoaparatų ir telefonų blykstės mirgėjo ...

Sausio mėn. pabaigoje, kai dar žemę buvo nuklojęs sniegas, Trakų rajono jaunimas aplankė ir nuotraukose įamžino vietas, kurias ketina įtraukti į savo rengiamą visiškai naują istorinį-mitologinį turistinį maršrutą. Tądien fotoaparatų ir telefonų blykstės mirgėjo be atokvėpio, tad nuotraukų padaryta išties daug. Kaip iš jų atrinkti geriausias, kurios atsidurs buklete su naujuoju maršrutu po Trakų rajoną?

Šią užduotį padės įveikti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotografas Algimantas Aleksandravičius, kuris jau šį ketvirtadienį (vasario 18 d.) atvyksta į Trakų rajono kūrybinę dirbtuvę. Susitikime taip pat dalyvaus Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktorė, projekto „Gyvenu laisvai!“ ekspertė Diana Skučaitė.

Jei oras bus geras (tikėkimės, toks ir bus), peržiūrėję ir atrinkę geriausias nuotraukas, trakiškiai kartu su svečiais patrauks į lauką ir kartu bandys „pagauti“  keletą kadrų.

Komentarai
Komentarai: 0