Naujienos Apie komandą

Nauji turistiniai maršrutai – mėgstantiems mistiką ir istoriją

2016-05-06

Jei iš pradžių Trakų rajono jaunimas nedrąsiai svarstė apie vieną turistinį maršrutą, vėliau – apie du, tai dabar, panašu, kad jų bus penki ar net šeši. Praėjusią savaitę, susitikus su istoriku Virginijumi Savukynu, užgimė kelios naujos ...

Jei iš pradžių Trakų rajono jaunimas nedrąsiai svarstė apie vieną turistinį maršrutą, vėliau – apie du, tai dabar, panašu, kad jų bus penki ar net šeši. Praėjusią savaitę, susitikus su istoriku Virginijumi Savukynu, užgimė kelios naujos maršrutų idėjos.

Kaip pasakoja Ivona Sidorovič, susitikime buvo galutinai nuspręsta atsakyti vieno iš anksčiau planuotų maršrutų, skirto laisvės kovoms atminti, tačiau, kaip žinia, visi praradimai veda naujų atradimų link. Taip atsitiko ir šį kartą: Virginijus Savukynas pasiūlė net du naujus maršrutus. Vienas jų skirtas mistikos ir paslapčių mėgėjams, kitas – besidomintiems Lietuvos istorija.

Pasirodo, Trakų rajone gausu paslaptingų, neįtikėtinas ir bauginančias istorijas menančių vietų. Norintiems jas atrasti teks leistis mistiškuoju maršrutu. Kaip pasakoja Akvilė Zalieckaitė, jo metu sužinosite, kas užbūrė ant kalvos stovinčią Rykantų bažnyčią, kokią šiurpią istoriją ji mena ir ką prie jos veikė Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Taip pat apsilankysite prie paslaptingojo ežero, kuris jei negauna aukos – žmogaus galvos, neužšąla visą žiemą, ieškosite Rūdiškių lobio, aiškinsitės, kur tekėjo stebuklingas, gydomųjų savybių turintis vanduo, o galbūt net išgirsite iš po žemės sklindantį varpų gaudesį...

Antrasis maršrutas kvies prisiminti kunigaikštį Gediminą ir gaivinti Lietuvos valstybingumo istoriją. Vilniuje yra dvi Lietuvai labai svarbios vietos: Gedimino bokštas ir Signatarų namai Pilies gatvėje. Ant Gedimino kalno buvo kuriama kunigaikščių Lietuva, o Signatarų namuose – 1918-aisiais paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Gal ir skamba neįtikėtinai, bet abi vietas jungia ne kas kitas, o kunigaikštis Gediminas. Kaip tai gali būti, kai šiuos įvykius skiria net keli šimtmečiai? Nekantraujate sužinoti? Teks lukterti, kol trakiškiai užbaigs darbą ir visiems atskleis, kur veda vieno garsiausio ir įtakingiausio Lietuvos valdovo pėdsakai.

Šio maršruto sudarymui ir pristatymui vadovaus seserys Gabija ir Livija Arlauskaitės. „Tai istorinis maršrutas, jame minimas ne tik Gediminas, bet ir kiti didieji Lietuvos kunigaikščiai – Vytautas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila,“ – pasakoja Gabija.  Nors šis maršrutas, pirmiausia, skirtas netradicinėms istorijos pamokoms, tačiau jis turėtų sudominti ne tik mokinius, bet ir daugelį kitų.

Jaunuoliai džiaugiasi, kad paskutiniojo susitikimo metu jie išsiaiškino, kas itin svarbu sudarant maršrutus. Kaip pasakoja Akvilė Zalieckaitė, norint sudominti nauju maršrutu, svarbu sugalvoti patrauklų jo pavadinimą, intriguojantį ir trumpą aprašymą, kuo įdomiau aprašyti kiekvieną maršruto objektą, naudoti gražias jų nuotraukas, nepamiršti nurodyti jų koordinačių ir kitų šalia esančių lankytinų vietų.  

Iki kito susitikimo su ekspertais, kuris numatytas gegužės 19 d., trakiškiai turi papildyti aukščiau minimus maršrutus naujomis detalėmis, surasti naujų, intriguojančių faktų. Po maždaug pusantros savaitės jaunuoliai ne tik aptars papildytus maršrutus, bet taip pat vyks fotografuoti į juos įtrauktų objektų, aiškinsis, koks galėtų būti jiems pristatyti skirto bukleto ir interneto svetainės dizainas.

Komentarai
Komentarai: 0

Trakiškiai aptars turistinius maršrutus

2016-04-26

Jau šį trečiadienį (balandžio 27 d.) į Trakų rajono kūrybinę dirbtuvę atvyksta projekto „Gyvenu laisvai!“ ekspertai: istorikas, žurnalistas Virginijus Savukynas bei Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktorė Diana Skučaitė.

Jaunuoliai kartu su ekspertais aptars tris savo parengtus naujus turistinius maršrutus: istorinį-mitologinį, Karališkojo kelio ir lobio paieškų Rūdiškėse.

Komentarai
Komentarai: 0

Trakiškiai domėjosi lietuvių mitologija

2016-04-16

Kad pažintume ir suprastume dabartį, neretai tenka atsigręžti praeitin, žvilgterėti į mitologiją. Šį trečiadienį (balandžio 15 d.) į mitais apipintą istoriją leidosi Trakų rajono jaunimas kartu su Lietuvos archeologijos draugijos pirmininku dr. Vykintu Vaitkevičiumi, ...

Kad pažintume ir suprastume dabartį, neretai tenka atsigręžti praeitin, žvilgterėti į mitologiją. Šį trečiadienį (balandžio 15 d.) į mitais apipintą istoriją leidosi Trakų rajono jaunimas kartu su Lietuvos archeologijos draugijos pirmininku dr. Vykintu Vaitkevičiumi, archeologu Andriumi Kaniava bei Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktore Diana Skučaite.

„Paskaita buvo šiek tiek bauginanti – kalbėjome apie vėles, šventus akmenis ir kitus mistiškus dalykus. Sužinojau naujų dalykų, kuriuos tikiuosi pritaikyti sudarinėdama turistinį maršrutą,“ – pasakoja komandos, rengiančios istorinį-mitologinį maršrutą, vadovė Simona Piatkovskaja. Projekte „Gyvenu laisvai!“ dalyvaujantys jaunuoliai iš viso rengia keturis visiškai naujus turistinius maršrutus po Trakų apylinkes. Be jau minėto istorinio-mitologinio, taip pat bus sudaryti Karališkojo kelio, lobio paieškų ir laisvės kovų maršrutai.

Simonos atmintin įstrigo pasakojimas apie Alkaičio akmenį. Pasirodo, tai šventas akmuo netoli Vilkokšnio ežero. Kaip prisimena Erika Zalieckaitė, šventi akmenys dažniausiai turėdavo kokią nors neįprastą žymę, pavyzdžiui, įspaustą žmogaus ar gyvūno pėdą, kartais į juos taip pat trenkdavo žaibas.
 
Daugelis paskaitos-diskusijos dalyvių gerai įsidėmėjo, kaip buvo parenkama pilkapių vieta, su kokiais daiktais ir kodėl mirusieji buvo laidojami, ir pan. Anot Kristinos Markevičiūtės, pilkapiai dažniausiai buvo pilami prie vandens, tarkime, upės ar ežero, kad mirusiųjų vėlės galėtų nusiplauti visus sunkumus, negandas.  Laidojimo vieta pirmiausia buvo išdeginama, tad neatsitiktinai tokie kapai vadinami „degtiniais“. Kaip kinų filosofijoje neatskiriami pradai yra In ir Jang, taip lietuvių mitologijoje visada greta buvo vanduo ir ugnis.

Kaip sako Dominyka Steponkevičiūtė, protėviai tikėjo, kad po mirties žmonės tęsia savo gyvenimą, todėl į pilkapius jiems pridėdavo ginklų, maisto, žirgų. Archeologinių tyrinėjimų metu, pastebėta, kad gausiausios įkapės randamos vaikų kapuose, kiek mažiau jų buvo pagyvenusių žmonių, o mažiausiai – vidutinio amžiaus žmonių kapuose. Nors nėra rašytinių šaltinių, tačiau archeologai mano, kad vaikams dėta daugiausia įkapių, nes jie maži ir jiems gyvenime dar visko prireiks. Pagyvenusiems žmonėms taip pat tekdavo daugiau įkapių nei vidurinio amžiaus žmonėms, kurie buvo stiprūs ir galėjo patys susikurti savo gerovę. Manyta, kad „ne tik gyvieji, bet ir mirusieji kariauja“, todėl kartu su mirusiaisiais buvo laidojami eikliausi, geriausiai kovoms tinkantys 3–5 metų žirgai.

Pastebėta, kad pilkapių kauburiai yra skirtingo aukščio, prie jų – išraustos daubos. Pilkapio aukštis ir daubos gylys nesutampa. Manoma, kad per laidotuves žmonės atsinešdavo po saują žemių, kurias pildavo ant mirusiojo. Kuo žmogus buvo labiau mylimas ir gerbiamas, tuo didesnis susidarydavo pilkapio kauburys. Juk ir šiandien pirmiausia saujelę žemių ant karsto pila kunigas, vėliau – artimieji ir tik tuomet užkasamas karstas.  Kaip mano archeologai, daubose prie pilkapių buvo deginama ugnis. Šiandien, dažniausiai per Vėlines, taip pat deginame ugnį – žvakes – prie artimųjų kapų.  

Kai kurių kasinėjimų metu archeologai randa tik dalį žmogaus griaučių. Manoma, kad likusi dalis kūno griaučių buvo naudojama karybai. Mirusiųjų kaulai skleidžia fosforą, nuo kurio ginklai ima švytėti, tampa itin aštrūs ir trapūs. Kaip spėja archeologai, manyta, kad kariaujant su tokiais fosforo apšviestais ginklais, kartu kovoja, įveikti priešus padeda ir mirusiųjų vėlės.

Apžiūrėję objektus, kuriuos jaunuoliai ketina įtraukti į naujuosius turistinius maršrutus, projekto „Gyvenu laisvai!“ ekspertai kreipėsi pagalbos į Trakų rajono savivaldybę dėl jų sutvarkymo. Šiuo metu labiausiai nerimą kelia Aluonos pilkapiai ir Bedugnės kaimo kapinynas, kuriame palaidotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio elitinių karių būrys. Šventas, protėvių garbintas vietas būtina tvarkyti, tačiau tai reikėtų daryti atsargiai ir atsakingai: jokiu būdu jų neardyti, negriauti, nekeisti natūralaus akmenų išdėstymo – galbūt iki šiol ten tebegyvena vėlės...

Komentarai
Komentarai: 0

Kviečia pažinti lietuvių mitologiją, archeologiją ir istoriją

2016-04-12

Vis labiau įsibėgėjant pavasariui, balandžio 13 d. (trečiadienį), Trakų rajono komandos laukia nauja paskaita-diskusija.

Šį kartą į svečius atvyksta ir geriau pažinti bei suprasti lietuvių mitologiją, archeologiją bei istoriją padės Lietuvos archeologijos draugijos ...

Vis labiau įsibėgėjant pavasariui, balandžio 13 d. (trečiadienį), Trakų rajono komandos laukia nauja paskaita-diskusija.

Šį kartą į svečius atvyksta ir geriau pažinti bei suprasti lietuvių mitologiją, archeologiją bei istoriją padės Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas dr. Vykintas Vaitkevičius, kurį trakiškiai jau pažįsta iš ankstesnių užsiėmimų.

Kartu su juo kūrybinėje dirbtuvėje lankysis ir su jaunimu bendraus archeologas Andrius Kaniava bei Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktorė Diana Skučaitė.

Komentarai
Komentarai: 0

Trakiškiai sėmėsi žinių apie laisvės kovas

2016-04-09

Šią savaitę, balandžio 7 d., Trakų rajono kūrybinėje dirbtuvėje lankėsi istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas. Jis gausiam būriui jaunuolių pasakojo apie XIX–XX a. vid. laisvės kovas ir tautas Trakų rajone. Istorikui talkino ir ...

Šią savaitę, balandžio 7 d., Trakų rajono kūrybinėje dirbtuvėje lankėsi istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas. Jis gausiam būriui jaunuolių pasakojo apie XIX–XX a. vid. laisvės kovas ir tautas Trakų rajone. Istorikui talkino ir diskutuoti kvietė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Paskaitos-diskusijos tema itin glaudžiai susijusi su vienu iš jaunimo sudarinėjimų turistinių maršrutų. Be trijų kitų maršrutų, trakiškiai jau greitai pakvies keliauti sukilėlių, partizanų mintais takais ir takeliais bei prisiminti Trakų rajone vykusias laisvės kovas.

Anot paskaitos-diskusijos dalyvės Kristinos Stasevič, susirinkusieji išgirdo naujų, įdomių faktų apie tautinį sąjūdį, 1863–1864 m. sukilimą, kai Lietuva ir Lenkija kilo į kovą prieš Rusijos imperiją, kad atkurtų Abiejų Tautų Respubliką.

„Mūsų klausė, į kurią pusę – lietuvių ar lenkų – stotume, jei šiandien vėl kiltų kovos. Buvo pasiruošusių stoti ir vieną, ir į kitą pusę. Maždaug 3 kilometrai nuo Rūdiškių ėjo demarkacinė linija, kuri skyrė Lenkiją nuo Lietuvos. Rūdiškės buvo likusios Lenkijos pusėje,“– istoriją prisimena ir pasirinkimo priežastis aiškina Erika Zalieckaitė.

1920–1939 m. Rūdiškės priklausė lenkams. Šios okupacijos pėdsakus galima pastebėti ir šiandien: maždaug kas trečias gyventojas yra lenkų tautybės,  nemažai žmonių moka lenkų kalbą. 

Anot Erikos, demarkacinės linijos fragmentų, bent jau Trakų rajone, neišliko. Pasirodo, čia ši linija buvo tik „šiaudinė siena“, tad ją kirsti buvo nesudėtinga. To meto situaciją Karolina Franckevičiūtė apibūdina taip: „buvome viduriuke tarp dviejų kovojančių pusių“.

„Istorikas pasidžiaugė, kad tuo laikotarpiu, apie kurį pasakojo, negyveno Rūdiškėse. Aplink jas daugiausia telkėsi Trakų rajono sukilėliai, partizanai, vyko kovos,“ – sako Kristina. Pasakojimą dar kiek papildo Gabija Arlauskaitė. Ji pastebi, kad vienas kautynių objektų buvo geležinkelio bėgiai, prie kurių visi norėjo priėjimo.

Dar viena paskaitos-diskusijos dalyvė Evelina Kozlovskaja džiaugiasi, kad visas pasakojimas sukosi tik apie Rūdiškes, kur įsikūrusi kūrybinė dirbtuvė, ir Trakų rajoną, mat per istorijos pamokas apie tai neišgirsi. „Manau, privalome žinoti, kas vyko mūsų krašte – juk čia gimėm, užaugom,“ – sako mergina.

Jaunuoliai ne tik išgirdo įdomių faktų, bet ir panagrinėjo to meto žemėlapį, susipažino, kaip atrodė partizanų uniformos, atributika, taip pat pasakojo, kaip jiems sekasi sudarinėti turistinius maršrutus.

Komentarai
Komentarai: 0

© 2018 „Gyvenu laisvai“. Visos teisės saugomos.