Naujienos Apie komandą

Pagirių jaunimas susitiks su rašytoja Sandra Bernotaite

2017-05-11

Šį penktadienį (gegužės 12 d.) į Vilniaus rajono kūrybinę dirbtuvę atvyksta rašytoja Sandra Bernotaitė, kuri dirbs su jaunimu statant pojūčių spektaklį. Pirmojo susitikimo metu jaunuoliai su ja susipažins, aptars būsimo spektaklio viziją ir laukiančius ...

Šį penktadienį (gegužės 12 d.) į Vilniaus rajono kūrybinę dirbtuvę atvyksta rašytoja Sandra Bernotaitė, kuri dirbs su jaunimu statant pojūčių spektaklį. Pirmojo susitikimo metu jaunuoliai su ja susipažins, aptars būsimo spektaklio viziją ir laukiančius darbus.

Iš Šiaulių kilusi Sandra Bernotaitė rašo nuo 16 metų, jau dešimtmetį reziduoja Melburne, Australijoje. 2010 m. išleido pirmąją knygą – novelių rinkinį „Gaisras“, už kurį pelnė Augustino Griciaus premiją už geriausią metų debiutą. Taip pat išleido saviugdai skirtą knygą „Laisvojo rašymo elementai“ apie kūrybos elementus ir dėsnius, literatūrinį meistriškumą, įkvėpimo trikdžius ir šaltinius. 2013 m. pasirodė jos romanas „Katė, kurios reikėjo“, kuris buvo įvardintas kaip įvykis, paliksiantis ženklą lietuvių literatūroje, dar po kelių metų – romanas „Dioniso barzda“ autorė. Rašo internetinį tinklaraštį grafomanija.com.

Komentarai
Komentarai: 0

Pagirių jaunimas diskutavo apie lenkus Vilniaus krašte ir tautinę tapatybę

2017-04-10

Prieš įžengiant į pavasario atostogas, praėjusį penktadienį (balandžio 7 d.), Vilniaus rajono jaunimas kartu su istoriku, Vilniaus universiteto lektoriumi dr. Ryšard Gaidis diskutavo, kodėl Vilniaus krašte gausu lenkų ir kas lemia mūsų tautinę tapatybę. ...

Prieš įžengiant į pavasario atostogas, praėjusį penktadienį (balandžio 7 d.), Vilniaus rajono jaunimas kartu su istoriku, Vilniaus universiteto lektoriumi dr. Ryšard Gaidis diskutavo, kodėl Vilniaus krašte gausu lenkų ir kas lemia mūsų tautinę tapatybę. Paskaitą-diskusiją moderavo projekto „Gyvenu laisvai!“ vienas iniciatorių, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Apie mitus ir istorikų aiškinimus

Iš pradžių jaunuoliai aptarė mitus, žmonių spėliojimus, kaip ir kodėl aplink sostinę įsikūrė lenkai. Anot Martyno Mikučionio, tarp lietuvių paplitęs mitas, kad XIII–XIV a. lietuviai rengė žygius į Lenkiją, nelaisvėn kaip grobį imdavo jos gyventojus ir taip jie apsigyveno Lietuvoje. „O štai tarp lenkų yra manančių, kad lietuviai užgrobė Lenkijos kraštą ir, tarkime, Pagiriuose, pirmiau gyveno lenkai, o tik vėliau atsirado lietuviai,“ – pasakoja vaikinas.

Istorikai lenkų atsiradimą Vilniaus krašte aiškina kiek kitaip. Po paskaitos-diskusijos su istoriku R. Gaidis Austėja Roberta Bojarinaitė sako: „Mūsų gimtinės sienos ribojosi su gudų ir lenkų žemėmis, tad šalia gyvendami proseneliai susimaišė.“

Kiek daugiau pasidomėjusi, Veslava Bogdevič taip pat išsiaiškino, kad XVIII a. lietuviškai kalbančių žmonių vidurio Lietuvoje ėmė mažėti, dauguma bajorų buvo dvikalbiai ir lenkų kalba plito per sulenkėjusius dvarus, bažnyčias ir mokyklas. Dėl pagonybės tapatinimo su lietuviškumu imta kovoti prieš „pagonišką“ lietuvių kalbą, o štai lenkų kalba laikyta „katalikiška“. Dvasininkai kalbėjo lenkiškai, todėl katalikai greitai išmoko lenkiškai kalbėti, nors nebūtinai jie buvo lenkai.

Agata Parvicka sako: „Lietuvoje grynakraujų lenkų yra nedaug, daugiausiai čia gyvena lenkai, kurių šaknys ne Lenkijoje, bet Lietuvoje.“

Apie tautinę tautybę

Bekalbant apie lenkų atsiradimą, netrukus išsivystė diskusija, o kokia šio projekto dalyvių tautinė tapatybė ir kas ją lemia. „Daugelis esame maišyti. Pavyzdžiui, mano mama – lenkė, nes jos tėvai lenkai, tėtis – maišytas lietuvis, turintis rusų-baltarusų kraujo, mano pase parašyta, kad esu lietuvė, bet laikau save ir lietuve, ir lenke,“ – pasakoja Austėja Roberta.

Anot jaunuolių, dažniausiai tautinę tapatybę lemia tėvų tautybė, šeimos papročiai, kalba, gyvenamoji vieta, tačiau ne mažiau svarbus ir tavo paties pasirinkimas.

„Mano močiutė buvo rusė-baltarusė, senelis – rusas-lenkas. Mama – maišyta baltarusė-lenkė, tėvas – lenkas. Pase rašoma, kad esu lenkė, nors nemoku lenkų kalbos ir laikau save lietuve, – pasakoja Veslava. – Manęs klausė, kodėl iš tiek tautybių pasirinkau būtent lietuvių. Manau, nesvarbu, kokia tėvų tautybė: kas gimsta Lietuvoje, tie yra lietuviai. Žinoma, labai daug lėmė ir lietuviška mokykla, pilietiškumo pamokos, susipažinimas su istorija, kultūra.“ Mergina taip pat tikina: „Po paskaitos supratau vieną: turiu neatsižadėt savo šaknų, nepamiršt, kad nors sakau esanti lietuvė, turiu ir kitų tautų kraujo. Turiu didžiuotis, nesigėdyti savo šaknų, o svarbiausia – atsimint, kad kiekviena tautybė man suteikia stiprybės, suvokimo, kad esu „unikali“ lietuvė. Tautybė – mano stiprybė.“

Paskaitos-diskusijos dalyviai tikina, kad buvo įdomu ir naudinga panagrinėti tautinės tapatybės klausimus. „To neišgirstam gyvenamojoje aplinkoje, mokykloje. Tai labai svarbu ugdant vertybes, tautinę savimonę,“ – sako Veslava.

O štai Agata mano, kad būtų įdomu pakalbėti ir apie kitas tautas Vilniaus krašte, ypač, kai diskutuojant paaiškėjo, kad komandoje gausu ne tik lietuvių ar lenkų, bet taip pat yra gruziniško ir totoriško kraujo turinčių jaunuolių.

Komentarai
Komentarai: 0

Vilniaus rajono jaunimas aiškinsis, iš kur ir kaip aplink Vilnių atsirado lenkai

2017-04-07

Šį penktadienį (balandžio 7 d.) 12.30 val. Vilniaus rajono jaunimo laukia pirmoji projekto „Gyvenu laisvai!“ paskaita-diskusija. Jaunuoliai kartu su istoriku, Vilniaus universiteto lektorius dr. Ryšard Gaidis diskutuos ir aiškinsis, iš kur ir kaip ...

Šį penktadienį (balandžio 7 d.) 12.30 val. Vilniaus rajono jaunimo laukia pirmoji projekto „Gyvenu laisvai!“ paskaita-diskusija. Jaunuoliai kartu su istoriku, Vilniaus universiteto lektorius dr. Ryšard Gaidis diskutuos ir aiškinsis, iš kur ir kaip aplink Vilnių atsirado lenkai.

Paskaitą-diskusiją moderuos projekto „Gyvenu laisvai!“ vienas iniciatorių, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

KVIEČIAME VISUS DALYVAUTI!!!

--------

Trumpai apie R. Gaidis:

Dr. Ryšard Gaidis – istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas.

Tyrinėja ir dėsto XIX a. – XX a. I p. Lietuvos istoriją, XIX–XX a. pradžios Rusijos imperijos ir Europos šalių istoriją, domisi krajovcų sambūriu, jų idėjomis. Yra parengęs ir paskelbęs straipsnių šiomis temomis.

Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos, kurios vienas tikslų – tirti ir populiarinti Vilniaus krašto kultūrą, narys.

Komentarai
Komentarai: 0

Vilniaus rajono jaunimas svarsto, apie ką bus pojūčių spektaklis

2017-04-06

Šį antradienį (balandžio 4 d.) kūrybinėje dirbtuvėje Pagirių gimnazijoje jaunimo komanda „Žingsnis“ susitiko režisiere, aktore Saule Degutyte bei projekto „Gyvenu laisvai!“ viena iniciatorių, Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro ...

Šį antradienį (balandžio 4 d.) kūrybinėje dirbtuvėje Pagirių gimnazijoje jaunimo komanda „Žingsnis“ susitiko režisiere, aktore Saule Degutyte bei projekto „Gyvenu laisvai!“ viena iniciatorių, Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktore Diana Skučaite, su kuriomis diskutavo, kokią temą ir kaip norėtų atskleisti pojūčių spektaklyje.

Išbandė idėją

Iš pradžių jaunuoliai galvojo, kad spektaklis bus apie tremtį, tačiau dabar nebėra tuo tikri. Šios idėjos sumanytoja Karolina Jadzevičiūtė pasidalino ja su Pagirių gimnazijos teatro būreliu ir, šis nieko nelaukęs, pastatė spektaklį „21 gramas. Vosilkos“. Balandžio pirmosiomis dienomis jaunuoliai pristatė spektaklį Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų apžiūroje – šventėje „Šimtakojis 2017“ Punske (Lenkija), o per susitikimą kūrybinėje dirbtuvėje – parodė jo įrašą.

„Iš to trumpo pristatymo, kurį rengėm projekto idėjų atrankai, per kelias savaites pastatėm spektaklį ir jis tikrai daug kam patiko, – pasakoja Karolina. – Spektaklį kūrė teatro grupė, kurioje yra ne visi projekto „Gyvenu laisvai!“ dalyviai. Dabar būtų galima šią idėją dar labiau išplėsti ir įtraukti jau visus.“

Naujos mintys  

Kadangi tremties tema jau šiek tiek, nors ir nedaug, atskleista, galbūt vertėtų panagrinėti ką nors naujo? Štai, pavyzdžiui, Mykolas Karpičius siūlo pasidomėti pabėgėlių istorijomis, kaip jie jaučiasi, ką išgyvena išvykę iš namų.

„Manau, kiekvienas žmogus siekia geresnio gyvenimo. Jei negali jo turėt savo šalyje, tenka keliauti, o įsikurti svetur nelengva,“ – mintimis dalijasi Evelina Kanarskaitė. Anot merginos, apie pabėgėlius yra įvairių neigiamų stereotipų, todėl kol geriau nepažįsta, daugelis į juos žvelgia su nepasitikėjimu.

Diskutuojant apie pabėgėlius pasitaikė skirtingų nuomonių: akivaizdu, kad ši tema, kaip ir daugelis kitų, įvairiapusė – nėra viskas tik juoda arba balta.

Jaunuoliai tikina, kad taip pat būtų įdomų patyrinėti įvairių tautų istorijas, patirtis. Pavyzdžiui, statant spektaklį prisiminti masines žydų žudynes Paneriuose arba pasidomėti Vilniaus krašte gyvenančiais totoriais, kurie, anot Karolinos, tam tikra prasme yra XIII a. pabėgėliai.

Renkasi atsakingai

Spektaklio temos pasirinkimas – atsakingas žingsnis, todėl jaunuoliai neskuba, nori apsvarstyti visus variantus. Anot Evelinos, būtų šaunu pabendrauti ir su seniaisiais vietos gyventojais, išgirsti jų istorijas – galbūt taip kils dar daugiau minčių. „Atrodo vieni kitus žinom, bet ne su visais bendraujam, taigi būtų įdomu išgirsti vietos gyventojų patirtis,“ – sako ji.

Evelinai antrina ir Karolina: „Pagiriai – maža gyvenvietė, tačiau čia, kaip ir dideliuose miestuoste, yra įdomių žmonių, galbūt net neatrastų didvyrių. Gyvenu visai šalia, Vaidotuose, tačiau tikrai ne viską žinau apie Pagirius.“

Kad daugiau sužinotų apie šį miestelį, jo žmones, projekto dalyviai turi pradėti rinkti jų atsiminimus, pasakojimus.

Džiaugiasi pažintimi

Jaunuoliai džiaugiasi, kad su jais projekte dirbs režisiere S. Degutytė. „Matau, ji rimtai žiūri į šį darbą, turi minčių ir man tai patinka,“ – sako Karolina. O štai Ramintai Slavinskaitei patiko, kad „režisierė pasakydavo, ką ji rinktųsi, kaip darytų, tačiau nebandė primesti savo nuomonės ir viską paliko spręsti mums.“ 

Jaunimui iš režisierės buvo įdomu išgirsti apie neįprastus spektaklio kūrimo būdus, pavyzdžiui, kaip vaizdams išgauti naudojamas senų diapozityvų projektorius.

Susitikimo metu jaunuoliai taip pat pasidalijo savo lūkesčiais, viltimis. „Daug kas nori išeiti iš komforto zonos, daugiau bendrauti, ugdyti meninius įgūdžius, – jaunimo mintis apibendrina Karolina. – Aš norėčiau laužyti stereotipus: kad šiame projekte ne tik mes kažką gautume, bet ir kitiems duotume. Smagu, kad atsirado ir daugiau tam pritariančių.“

Komentarai
Komentarai: 0

Vilniaus rajono jaunimas kurs pojūčių spektaklį su režisiere Saule Degutyte

2017-04-03

Šį antradienį (balandžio 4 d.) Vilniaus rajono jaunimas susitiks su režisiere, scenografe ir aktore Saule Degutyte, su kuria projekte „Gyvenu laisvai!“ kurs pojūčių spektaklį. Pirmojo susitikimo metu jaunuoliai susipažins su režisiere, aptars savo lūkesčius, ...

Šį antradienį (balandžio 4 d.) Vilniaus rajono jaunimas susitiks su režisiere, scenografe ir aktore Saule Degutyte, su kuria projekte „Gyvenu laisvai!“ kurs pojūčių spektaklį. Pirmojo susitikimo metu jaunuoliai susipažins su režisiere, aptars savo lūkesčius, spektaklio viziją ir kaip kartu dirbs ateityje.

Susitikime taip pat dalyvaus, savo mintimis pasidalins projekto „Gyvenu laisvai!“ viena iniciatorių, Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktorė Diana Skučaitė.

Susitikimo Vilniaus r. Pagirių gimnazijoje pradžia – 13.15 val.

----------

Trumpai apie S. Degutytę:

Saulė Degutytė – režisierė, scenografė ir aktorė, netradicinės menininkų grupės „Stalo teatras“ įkūrėja (2004 m.). Lietuvos ASITEŽO ir pasaulinės lėlininkų asociacijos Lietuvos UNIMA narė. 

Kartu su bendraminčiais kuria tai, ką pati vadina daiktų arba objektų teatru. Daiktai spektaklio metu atgyja, įgaudami personažų veidus, balsus ir likimus.

Vaidino „Vaidilos“, Valstybinio jaunimo teatro, VšĮ „Idioteatras“ spektakliuose, TV serialuose. Dirbo Lietuvos vaikų ir jaunimo centre „Nykštukų mokyklėlės“ teatro mokytoja, dramos studijos vadove, taip pat – Vilniaus spec. vaikų lopšelio-darželio „Žolynėlis“ meninio ugdymo pedagoge.

Savo įkurtame „Stato teatre“ režisavo spektaklius „Bebenčiukas ir Barbė“ (2004), „Eglė žalčių karalienė“ (2005), spektaklį-improvizaciją „Gimimo diena“ (2007), muzikį spektaklį „Peliukas gitaroje“ (2007), spektaklį-regėjimą „Avinėlio kelionė“ (2010), etnologinį muzikinį veiksmą šeimai „Gandro dovana“ (2010), spektaklį-sapną „Mano miestas“ (2011), kvapų spektaklį „Vėjų Motė“ (2011), spektaklius „Tarmių stalas“ (2013), „Didysis Dūdininkas“ (2014), „Stebuklingas sodas“ (2014) ir kitus.  

Už spektaklius „Gandro dovana“ (kategorijoje  ir „Tarmių stalas“ apdovanota dviem Auksiniais scenos kryžiais (2010 ir 2013 m.).

Komentarai
Komentarai: 0

© 2017 „Gyvenu laisvai“. Visos teisės saugomos.