Naujienos Apie komandą

Jaunuoliai budino pojūčius ir ruošėsi susitikimui su pabėgėliais

2017-10-25

Besibaigiant spaliui, Vilniaus rajono Pagirių jaunimas kartu su režisiere Karolina Žernyte, dramaturge Sandra Bernotaite toliau budino kažkur giliai, giliai tūnančius pojūčius. Pasikirstę į tris grupes, jaunuoliai turėjo sugalvoti ir kitiems komandos nariams pristatyti po idėją, ...

Besibaigiant spaliui, Vilniaus rajono Pagirių jaunimas kartu su režisiere Karolina Žernyte, dramaturge Sandra Bernotaite toliau budino kažkur giliai, giliai tūnančius pojūčius. Pasikirstę į tris grupes, jaunuoliai turėjo sugalvoti ir kitiems komandos nariams pristatyti po idėją, kaip prasmingai, įdomiai, smagiai būtų galima praleisti laiką susitikus su pabėgėliais, o galbūt net jiems pristatyti pojūčių teatrą.

Dar ankstesniame susitikime jie susirašė visas į galvą šovusias idėjas ir iš jų išsirinko kelias, kurias norėtų įgyvendinti, taip pat  patys pasirūpino daiktais, kurių prireiks pojūčiams suvirpinti.

„Pirmiausia paprašėme visų užsimerkti, davėme po ramunėlę, taip bandydami atgaivinti prisiminimus apie burtą  „myli – nemyli“, – pasakoja Agata Parvicka. – Vėliau pasiūlėme karštos arbatos puodelį, kuris,mūsų manymu, turėjo priminti, kokie dabar šalti rudens vakarai, taip pat vaišinome bandelėmis su aguonomis, kurias siejome su Kūčiomis.“

Dažnokai tie patys daiktai skirtingiems žmonėms sukelia skirtingus pojūčius, kuriuos nulemia ankstesnės patirtys, prisiminimai. Taip atsitiko ir šį kartą. Anot Agatos, daugeliui buvo sunkoka suprasti, kokį burtą jaunuoliai norėjo priminti su ramunės žiedais, taip pat daugelis ir arbatos nesusiejo su šaltais rudens vakarais.

Kita grupė pamanė, kad daugelis į Lietuvą atvykusių pabėgėlių, ko gero, niekada nėra matę tikros, snieguotos žiemos, tai pasiūlė jiems pravesti kūrybinį užsiėmimą – kartu išsikarpyti popierinių snaigių, o prie jų taip pat išsilankstyti iš medžio lapų rožyčių, kurios ne mažiau tinka pasipuošti prieš šventes.

Anot Agatos, daugeliui tai priminė vaikystę, tačiau, iš tikrųjų, šio sumanymo idėja kiek kitokia. „Pirmiausia siekiame išmokyti ne rankdarbių, bet komandinio darbo. Tarkime, sulenki medžio lapą, perduodi jį kitam, tas atlieka tam tikrą veiksmą ir perduoda dar kitam ir taip tęsiam, kol darbas bus užbaigtas,“ – pasakoja Martynas Mikučionis.

Trečioji komanda sugalvojo, kad norėtų išmokyti pabėgėlius pasigaminti vieną iš lietuviškų patiekalų, tik kol kas neapsisprendė kurį. Jaunuoliai dar svarsto, kurią iš šių idėjų vystys toliau, ir kaip, nuvykę į pabėgėlių centrą, pakvies juos kartu praleisti laiką. Svarbiausia, kad netrūksta entuziazmo ir idėjų, o su laiku bus ir sprendimai :)

Komentarai
Komentarai: 0

Pagirių jaunimas dirbs su menininkėmis

2017-10-22

Š. m. spalio 24 d. (antradienį) Vilniaus rajono Pagirių jaunimas sutinka su režisiere Karolina Žernyte ir dramaturge Sandra Bernotaite.

Jaunuoliai kartu su menininkėmis ieškos įdomiausių, paveikiausių formų ir būdų, kaip pojūčių spektaklyje atskleisti itin jautrias ir aktaulias pabėgėlių, požiūrio į kitus temas.

Komentarai
Komentarai: 0

Pagirių jaunimas išbando savo pojūčius

2017-10-18

Vilniaus rajono Pagirių jaunimas, pasirinkęs statyti pojūčių spektaklį ir jame atskleisti pabėgėlių, požiūrio į kitus temas, vis labiau pasineria į kūrybinį procesą. Jaunuoliai kartu su režisiere Karolina Žernyte ir dramaturge Sandra Bernotaite išbando savo pojūčių ...

Vilniaus rajono Pagirių jaunimas, pasirinkęs statyti pojūčių spektaklį ir jame atskleisti pabėgėlių, požiūrio į kitus temas, vis labiau pasineria į kūrybinį procesą. Jaunuoliai kartu su režisiere Karolina Žernyte ir dramaturge Sandra Bernotaite išbando savo pojūčių „aštrumą“, tyrinėja, kokie pojūčiai nubunda tamsoje ir kokias vidines būsenas jie atveria. Be to, kruopščiai ir atsakingai ruošiasi artėjančiam susitikimui su į Lietuvą atvykusiais pabėgėliais.

„Šįkart Karolina ir Sandra į susitikimą atvyko su daugybe daiktų ir iškart mus tai sudomino. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo mūsų užsiėmimo rekvizitas,“ – pasakoja Karolina Jadzevičiūtė.

Menininkės ilgai nelaikė jaunimo nežinioje, kam reikalingi atsivežti daiktai, ir įkūrė kūrybinėje dirbtuvėje pojūčių laboratoriją. Susitikimo dalyviai susiskirstė poromis, vienas iš poros užsiėjo akių raištį, o kitas vedžiojo jį po klasę, šoko su juo, lietė jo ranką prie lango stiklo, sodino į kampą ir t.t. arba kitaip tariant bandė sukelti pojūčius, kurie, tarkime, nukeltų į vaikystę ar paskatintų kitus prisiminimus.

Po to jaunuoliai apsikeitė akių raiščiu. Dabar matantysis vedė savo partnerį užrištomis akimis nuo vienos „stotelės“ prie kitos. Kiekvienoje „stotelėje“ laukė vis kitas daiktas ar medžiaga: rudeninių lapų krūva, šienas, dubuo su žemėmis, minkštutėlis apklotas, daržovės (morka, bulvė, burokas), popieriniai puodeliai, virvė ir kt. Kai nelieka regos, sustiprėja kiti pojūčiai, paaštrėja emocijos, į paviršių ima kilti prisiminimai.

„Tai labai įdomu, bet reikia atsipalaiduoti, nes tik tada pasineri į prisiminimus, asociacijas ir nesivaržai, – pasakoja Saulė Mekionytė. – Pavyzdžiui, kai mane pradėjo sukti ratu, prisiminiau vaikiškus žaidimus.“ Saulei antrina ir Agata Parvicka: „Buvo taip įdomu ir neįprasta. Prisiliečiant prie kiekvieno daikto jausdavau šiurpuliukus, Tikrai niekada prieš tai nebūčiau pagalvojusi, kad iš kvapo atpažinsiu šieną ar morką.“

Susitikimo dalyviai taip pat diskutavo ir sutarė, kad mainais į pabėgėlių istorijas, kurias jie tikisi išgirsti nuvykę į pabėgėlių centrą, vertėtų kaip nors atsilyginti, galbūt surengti pojūčių užsiėmimą. „Jeigu norime sužinoti apie jų šalių kultūrą, turime pristatyti jiems Lietuvą. Kad jie geriau suprastų, kas yra pojūčių teatras, galėtume pristatyti Lietuvą per pojūčius,“ – mintimis dalijasi Agata.

Netrukus jaunuoliai kibo į dar vieną užduotį. „Pasiskirstę komandomis, ant lapo turėjom surašyti kasdienius dalykus, kurie primena Lietuvą, taip pat tradicijas ir lietuviškas pasakas. Iš šio sąrašo kitam susitikimui turim išsirinkt tris dalykus, su kuriais norėtumėm pasidalint su pabėgėliais, pavyzdžiui, pavaišinti čiobrelių arbata ar lietuviška duona, išmokyti dainuoti sutartinę, ar kita,“ – pasakoja Karolina.

Jaunuoliai kartu su menininkėmis K. Žernyte ir S. Bernotaite taip pat aptarė JAV režisierių Chriso Temple’o ir Zacho Ingrasci filmą „Salam, kaimyne“ („Salam Neighbor“), kurį buvo peržiūrėję dar iki susitikimo. Filme atskleistos sukrečiančios pabėgėlių istorijos praplėtė jaunimo akiratį, sukėlė naujų minčių nagrinėjant ir atskleidžiant šią temą.

Komentarai
Komentarai: 0

Pagirių jaunimas susitiks su režisiere Karolina Žernyte

2017-10-15

Š. m. spalio 17 d. (antradienį) Vilniaus rajono Pagirių jaunimas susitiks su režisiere Karolina Žernyte. Jaunuoliai kartu su menininke ieškos efektyviausių būdų, kaip atskleisti itin jautrią ir aktualią pabėgėlių temą kuriant pojūčių spektaklį, kaip per meną ...

Š. m. spalio 17 d. (antradienį) Vilniaus rajono Pagirių jaunimas susitiks su režisiere Karolina Žernyte. Jaunuoliai kartu su menininke ieškos efektyviausių būdų, kaip atskleisti itin jautrią ir aktualią pabėgėlių temą kuriant pojūčių spektaklį, kaip per meną papasakoti jų istorijas, likimus.

Jaunuoliai taip pat aiškinsis, kokie Vilniaus krašte gyvenančių skirtingų tautų ir religijų atstovų santykiai, kaip jie žvelgia į atvykėlius, „kitus“.

Komentarai
Komentarai: 0

Iš kur aplink Vilnių atsirado rusai?

2017-10-10

Antrąją spalio savaitę Vilniaus rajono Pagirių jaunimas pasitiko su paskaita-diskusija, kurioje kartu su žurnalistu, Nepriklausomybės akto signataru Rimvydu Valatka aiškinosi, kodėl aplink Vilnių galima sutikti nemažai rusų ir kaip jie čia apsigyveno.

„Nuo senų ...

Antrąją spalio savaitę Vilniaus rajono Pagirių jaunimas pasitiko su paskaita-diskusija, kurioje kartu su žurnalistu, Nepriklausomybės akto signataru Rimvydu Valatka aiškinosi, kodėl aplink Vilnių galima sutikti nemažai rusų ir kaip jie čia apsigyveno.

„Nuo senų laikų Vilniaus krašte rusai tai gausiau apsigyvendavo, tai vėl jų sumažėdavo. Viena pirmųjų didesnių jų atsikraustymo bangų buvo XIV–XVI a.,“ – pasakoja Agata Parvicka.

Anot Ramintos Slavinskaitės, įvairios tautos, įskaitant rusus, į Lietuvos žemes kėlėsi dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmoji – didžiųjų kunigaikščių kvietimai atvykti ir įsikurti mūsų žemėse. Antroji – kariniai konfliktai ir okupacijos.

Daugelis turbūt pamena Gedimino laiškus, kuriuose jis kvietė riterius, prekiautojus, kalvius, batsiuvius ir kitus amatininkus atvykti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Vėliau, XVIII a. pradžioje, kaip pasakoja Raminta, Lietuvos teritorijoje kilo didelė maro epidemija, kuri nusinešė daug gyvybių. Po maro pradėjo trūkti darbo jėgos, tad vėl teko kviestis kitų kraštų gyventojų.

XVIII a. pabaigoje didesnė Lietuvos dalis buvo prijungta prie Rusijos imperijos ir jos sudėtyje išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Tuo metu rusų tautybės gyventojų skaičius sparčiai išaugo. Kaip pasakoja Raminta, vyko asimiliacija, į Lietuvą kėlėsi nemažai valdininkų su šeimomis, lietuviai nebegalėjo užimti aukštų pareigų.

Kitas labai svarbus istorinis momentas – Lietuvos okupacija ir įtraukimas į Sovietų Sąjungos sudėtį. „Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, tie rusai, kurie buvo čia įsikūrę, taip ir liko čia gyventi,“ – pastebi Raminta.

Nuo istorijos jaunuoliai perėjo prie dabarties, aiškinosi, kodėl šiandien tautoms sunkokai sekasi sutarti. „Kai prasidėjo globalizacija, visi suprato esantys europiečiais, atsirado noras išsiskirti ir žmonės ėmė akcentuoti savo išskirtinumą per tautybę,“ – mintimis dalijasi Agata. O Raminta mano, kad prie tautų susikaldymo prisidėjo ir iš atminties išsitrynę karų žiaurumai. „Žmonės, kurie išgyveno karus, jų bijojo ir stengėsi išvengti. Dabar, panašu, tokios baimės nebėra, žmonės nebesuvokia to žiaurumo.“

Savo nuomonę išreiškė ir Julija Balabinskaitė. „Už tautybę svarbiau žmogus. Anksčiau nebuvo tokio suskirstymo, o dabar net per žinias nurodo tautybę, pavyzdžiui, kai praneša apie nusikaltimus. Kam to reikia? Taip formuojama nuomonė apie tautas, atsiranda susipriešinimas,“ – kalba ji.

Komentarai
Komentarai: 0

© 2017 „Gyvenu laisvai“. Visos teisės saugomos.