Naujienos Apie komandą

Vilniaus rajono jaunimas ruošis filmavimams

2016-05-10

Šį trečiadienį (gegužės 11 d.) Vilniaus rajono kūrybinėje dirbtuvėje lankysis režisierius Jonas Ohmanas.

Susitikimo metu jaunimas ruošis filmo apie skirtingų tautų ir religijų atstovų gyvenimą bei santykius Vilniaus krašte filmavimams, iš anksto derins jiems tinkamą laiką, vietas ir kitas detales.

Komentarai
Komentarai: 0

Aiškėja vis daugiau detalių, koks bus Vilniaus rajono komandos filmas

2016-04-25

Praėjusią savaitę Vilniaus rajono komanda „Vilnija“ turėjo net du praktinius užsiėmimus, kurių metu dėliojo scenarijų būsimam filmui apie skirtingų tautų ir religijų atstovų gyvenimą Vilniaus krašte. Po antrojo susitikimo balandžio 21 d. (ketvirtadienį) filmo ...

Praėjusią savaitę Vilniaus rajono komanda „Vilnija“ turėjo net du praktinius užsiėmimus, kurių metu dėliojo scenarijų būsimam filmui apie skirtingų tautų ir religijų atstovų gyvenimą Vilniaus krašte. Po antrojo susitikimo balandžio 21 d. (ketvirtadienį) filmo vizija jau tapo kiek aiškesnė.

„Kai scenarijaus tampa aiškesnis, labiau apčiuopiamas, dalyvauti projekte tampa vis įdomiau,“ – sako Evelina Buinovskaja. O štai Justina Naužemytė atkreipia dėmesį, kad dokumentinio filmo scenarijus nuolat keičiasi: net kai visa medžiaga nufilmuota ir teliko ją sumontuoti, galima padaryti esminių pakeitimų.

Susitikimo metu scenaristė Teklė Kavtaradzė ant lentos surašė visas mintis, žodžius, kurie diskutuojant apie gyvenimą Vilniaus rajone nuskambėjo iš jaunuolių lūpų. Anot Justinos, ant lentos buvo užrašyti tokie žodžiai kaip „istorija“, „dabartis“, „mokykla“, „dvaras“, „alėja“, „sportas“, „muzika“, „Gerojo Ganytojo šventė“, „bažnyčia“, „mečetė“, „geležinkelis“, „tolerancija“ ir daugelis kitų.

„Pasiskirstėme į nedideles grupeles, po tris jaunuolius, ir pagal ant lentos surašytus žodžius siūlėme idėjas scenarijui. Viena komanda net sugalvojo filmo pavadinimą – „Gyvenimo melodija“. Jis man labai patiko, – pasakoja Iveta Kemėšytė.

Net kelios komandos manė, kad filme vertėtų panaudoti kelionės motyvą, jis leistų atskleisti ir palyginti veikėjų savijautą, emocinę būseną skirtingose aplinkose. Viena idėjų – parodyti, kaip jaunuoliai iš visiškai skirtingų šeimų susirenka vienoje mokykloje, kaip jie čia bendrauja, jaučiasi, ką veikia po pamokų, kaip susidomi Nemėžio miesteliu, jo istorija, žmonėmis. Kitas sumanymas – parodyti, kaip vienas jaunuolių vyksta autobusu iš Vilniaus į Nemėžį, kokios replikos jį lydį autobuse, kaip jis jaučiasi pasiekęs kelionės tikslą. Tiesa, abi šias idėjas nesunkiai galima sujungti ir panaudoti viename filme.

Brigita Lobačiūtė įsitikinusi, kad svarbu parodyti ne rožinį, bet realų vaizdą, kaip žmonės gyvena Vilniaus rajone. Anot merginos, jeigu esi lenkas arba labai tikintis, atsiranda iš tavęs pasišaipančių, jei netiki Dievu – atsiranda manančių, kad esi nesąžiningas. „Lenkai negali lankyti etikos pamokų, jie būtinai turi mokytis tikybos. Atrodo nesąžininga, kad lenkams yra labai daug ekskursijų į Lenkiją, o lietuviams nesiūlo ten vykti,“ – pasakoja Brigita.

Anot Brigitos, nepaisant tam tikrų nemalonių dalykų, Vilniaus rajone yra daug daugiau tolerancijos nei mieste. „Atvykau mokytis į Nemėžį devintoje klasėje, buvo neramu, ar pavyks čia pritapti, tačiau puikiai pavyko,“ – džiaugiasi ji.

Komentarai
Komentarai: 0

Diskutuodami ir žaisdami Vilniaus rajono jaunuoliai kuria filmo scenarijų

2016-04-22

Šią savaitę su režisieriumi Jonu Ohmanu, scenariste Tekle Kavtaradze bei Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktore Diana Skučaite susitikęs Vilniaus rajono jaunimas vėl pasinėrė į kūrybinį procesą. Diskutuojant, išbandant įvairius ...

Šią savaitę su režisieriumi Jonu Ohmanu, scenariste Tekle Kavtaradze bei Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktore Diana Skučaite susitikęs Vilniaus rajono jaunimas vėl pasinėrė į kūrybinį procesą. Diskutuojant, išbandant įvairius žaidimus vis labiau ima aiškėti būsimo filmo apie skirtingų tautų ir religijų atstovų gyvenimą Vilniaus krašte scenarijus.

Kaip pasakoja susitikimo dalyvė Justina Naužemytė, šį kartą jaunuoliai lygino gyvenimą Vilniaus mieste ir Nemėžyje, kuriame įsikūrusi kūrybinė dirbtuvė. „Mieste jaučiuosi svetima, niekam nereikalinga, o čia žinau, kad atsiras kas išties ranką. Taip, čia mažiau pramogų, mieste yra, tarkime, kinas, teatras, bet vėlgi už tas pramogas reikia susimokėti,“ – mintimis dalijasi mergina. Jai antrina ir Iveta Kemėšytė: „dideliuose miestuose žmonės užsisklandę, atšalę, priemiestyje – artimesni vieni kitiems“.

O štai Inesa Kiselytė pastebi, kad Vilniuje yra mažiau tolerancijos kitaip kalbantiems nei Nemėžyje: „Ėjome gatve su drauge ir šnekučiavomės lenkiškai, kai netikėtai išgirdome vyrišką balsą: „Ko čia kalbat lenkiškai? Važiuokit atgal į Lenkiją“, – nemalonų atsitikimą sostinėje prisimena mergina.

Jaunuoliai taip pat išbandė žaidimą, kuris išlaisvino jų mintis. Žaidimas labai paprastas: D. Skučaitei pasakius žodį, jaunuoliai vardijo kitus žodžius, kurie pirmiausia šovė į galvą jį išgirdus. Išbandėm šį žaidimą su Iveta ir telefonu: tarstelėjus žodį „Nemėžis“, iš Ivetos lūpų pasigirdo tokie žodžiai kaip „ateitis“, „mokykla“, „bažnyčia“, „žaluma“.  O tarstelėjus pavadinimą „Gyvenu laisvai“, it žirniai pabiro žodžiai „draugystė“, „bendrystė“, „komanda“, „spauda“ ir „laisvė“.

„Teklė užsirašė visas mūsų mintis: būtent jomis ir remsimės kuriant scenarijų,“ – sako Iveta.

Tiesa, šį kartą užsiėmime netrūko ir muzikos – gitarų stygas brazdeno Oskaras Dzikevič ir Edgaras Lisovskis. Vaikinai pristatė pirmuosius būsimo filmo muzikinius fragmentus. „Turime sukurti maždaug dešimt muzikinių fragmentų, kurie atspindėtų vis kitą emociją: liūdesį, džiaugsmą, susimąstymą ir kitas, – pasakoja Oskaras. – Sugrojome pirmuosius savo darbus. Jonas žadėjo, kad vėliau juos galėsime įrašyti studijoje.“

Oskaras prisipažįsta, kad dažniausiai muzika gimsta netikėtai. „Tarkime, sėdi prie televizoriaus, brazdini gitarą ir pajunti, kad kelios natos gerai suskambėjo. Pakartoji antrą, trečią kartą, pridedi naujų natų ir jau turi tam tikrą fragmentą,“ – pasakoja vaikinas. Kai maždaug prieš pusantrų metų, per Kalėdas, Oskaras gavo dovanų gitarą, taip jos ir nebepaleido iš rankų. O kai apsilankęs pas Edgarą svečiuose pamatė, kad ir šis turi gitarą, suvienijo jėgas ir ėmė kartu muzikuoti. Panašu, kad vaikinams puikiai sekasi.

Komentarai
Komentarai: 0

Vilniaus rajono jaunimas susitelks į filmo scenarijaus rašymą

2016-04-18

Jau šį antradienį (balandžio 19 d.) į Vilniaus rajono kūrybinę dirbtuvę sugrįžta projekto „Gyvenu laisvai!“ ekspertai – režisierius Jonas Ohmanas, scenaristė Teklė Kavtaradzė bei Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktorė Diana ...

Jau šį antradienį (balandžio 19 d.) į Vilniaus rajono kūrybinę dirbtuvę sugrįžta projekto „Gyvenu laisvai!“ ekspertai – režisierius Jonas Ohmanas, scenaristė Teklė Kavtaradzė bei Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktorė Diana Skučaitė.

Jaunuoliai kartu su ekspertais toliau dėlios būsimo filmo apie skirtingų tautų ir religijų atstovų gyvenimą bei santykiusVilniaus krašte scenarijų, aiškinsis, kaip geriausiai juos atspindėti, ir pan.

Komentarai
Komentarai: 0

Vilniaus rajono jaunimas nagrinėjo lietuvių ir lenkų santykius

2016-03-30

Tuoj po šv. Velykų, kovo 29 d. (antradienį), Vilniaus rajono kūrybinėje dirbtuvėje viešėjo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Rimvydas Petrauskas ir to paties fakulteto Alumni draugijos pirmininkas Vytautas Bruveris. Jie kartu su jaunuoliais ...

Tuoj po šv. Velykų, kovo 29 d. (antradienį), Vilniaus rajono kūrybinėje dirbtuvėje viešėjo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Rimvydas Petrauskas ir to paties fakulteto Alumni draugijos pirmininkas Vytautas Bruveris. Jie kartu su jaunuoliais aptarė lietuvių ir lenkų gyvenimą Vilniaus rajone nuo senovės iki šių dienų, aiškinosi, kaip šioms tautoms sekėsi sutarti.

Kaip po paskaitos-diskusijos pasakojo Iveta Kemėšytė, pirmieji lietuvių ir lenkų susidūrimai įvyko dar XIII a., kai lietuviai grėsmingai puldinėjo lenkų žemes, jose plėšikavo, žudė.

Į valdžią atėjęs Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila gavo pasiūlymą vesti Lenkijos karaliaus titulą turinčią Jadvygą. 1386 m. Jogailos ir Jadvygos vedybomis prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas, kuris vedė link Liublino unijos, pagal kurią buvo sukurta jungtinė valstybė – Abiejų Tautų Respublika, kuri gyvavo iki 1795 m. Tokiu būdu Lietuvos ir Lenkijos sąjunga truko daugiau kaip keturis šimtus metų.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Jogaila vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei Žalgirio mūšyje prieš Vokiečių ordiną. Nors Žalgirio mūšyje lenkai ir lietuviai kovojo vienoje pusėje, tačiau, kaip prisimena Iveta, vėliau nebepasidalijo, kas iš jų laimėjo šį mūšį: lenkai ar lietuviai. Kaip pastebi istorikas Vytautas Bruveris, šis nepasidalijimas buvo vienas pirmųjų XX a. nesutarimų, vėliau jį užgožė žemių dalybos. Šiandien LDK ir Lenkijos sąjungą istorikai vertina kaip sėkmingą projektą.  

Kalbėdama apie Vytautą Didįjį, Iveta taip pat prisimena, kaip jis kvietė atvykti ir LDK įsikurti įvairių tautybių žmones. Anot merginos, tai prisidėjo prie tautų margumo Vilniaus rajone – būtent tą tautų ir religijų įvairovę jaunuoliai ir bandys atskleisti kartu su režisieriumi Jonu Ohmanu ir scenariste Tekle Kavtaradze kuriamame filme.

Lietuvių ir lenkų santykius Inesa Kiselytė trumpai apibūdina taip: „Buvo visko: ir pykčių, ir draugysčių. Vis dėlto su lenkais turėjome ilgiausiai – net 400 metų – trukusią sąjungą“. Kita paskaitos-diskusijos dalyvė Iveta tikina, kad dažniau pastebi nesutarimus tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų nei tarp lietuvių ir Lenkijos gyventojų. Anot merginos, už nesutarimus nėra atsakinga kuri nors viena pusė: jie kyla tai dėl vienos, tai dėl kitos pusės veiksmų.

O štai Robertui Bumbul atrodo, kad anksčiau lietuviai ir lenkai geriau sutarė nei dabar. „Anksčiau buvo svarbiau, koks tu žmogus, o ne kokia tavo tautybė. Dabar žmonės, įskaitant ir kai kuriuos jaunuolius, neigiamai nusiteikę dėl lenkų,“ – savo mintimis dalijasi vaikinas.

Komentarai
Komentarai: 0

© 2017 „Gyvenu laisvai“. Visos teisės saugomos.